Pinigai jau beveik išleisti, nusipirkau naują kompiuterio pelę, kaip mama ir brolis sakė visą žiurkę, gaila kairys klavišas nevisai patogiai spaudosi, teks priprast. Nebėra kur skubėt, kažkiek pikta ant tuštumo pasisėjusio viduje, net muzika beveik nebejaudina. Sužiūrėjau visą Rick and Morty – tikrai gera animacija, padedanti galvot plačiau. Nepadarau per dieną reikalingų 8000 žingsnių, niekaip neprisiverčiu pasportuot daugiau. Noriu kažkur panirti, giliai, iki pašaknų. Likti visas užlietas banga prasmės, šiame kenčiančiame (bet iki gilumos nuostabiame) pasaulyje. Per dienas nieko netrūksta, tik aštrumo. Miegu per ilgai, sapnuose vyksmas, realybėje štilis. Gaudyti naujumo bangą baigia atsibost, sekt naujienas, vistiek niekur nepabėgsi, nieko nepakeisi, tik vis labiau suprasi kokiam baisiam chaose viskas vystosi. Reikia patikėt iš naujo pavasariu ir trumpo teksto, greitos nuotraukos galia. Mes gimėm mirti ir tas užsitęsęs akimirksnis toks gražus, lieka tik dėkot už pamokas, trumpus nušvitimus, kai viskas paliečiama Aukštesniųjų valia. Geriantys draugai, meluojantys, visokie. O aš neramus, norintis prisidėti prie išsilaisvinimo iš priklausomumo nuo vis kintančių nuotaikų. Kasdiena dovanoja vėl užeisiančią žiemą, man neramu, šiandien vėl nenoriu būti, noriu važiuot iki taško x, su muzika, su kompanija bent vieno draugo ar draugės. Jaučiuosi toks kaltas, kad nedirbu, kad reikia pagalbos man išbūti, turiu kovot kasdien su noru pasislėpt po antklode ir atsijungt. Kada pagaliau bus diena kuri vėl nuguls ryškiai atmintin. Dabar man atrodo, kad mano norėti ir įvykdyti pasikeitimai nieko man nesuteikė, tik panardino į čiurlenančią kasdienybę. Gal taip ir turi būt, dar turi praeiti laiko, reikia iš naujo išmokt būt su savimi blaiviu ir laukiančiu skambučio iš kelių draugų, kavos, arbatos ir naujų atradimų (vat atsirado atviro kodo twitter klonas: https://mastodon.social/about) gali net pats pasileisti jo serverį. Diena jau prabėgo, vis galvojant kuo užimti galvą, kad negalvot apie… Nusipirktas naujas elektroninės cigaretės skysčio skonis priminė jaunystę, buvau visai pamiršęs tą kvapą. Jaučiuosi toks menkas šiom dienom, reikia išlaukt pavasario žalumo, reik išlaukt važiavimo į naktį su muzika ir drauge.
Naktis vėli, aš su muzika ir terminalo ekranais. Kapstau internetą ir taip kiekvieną vakarą, gerai kai planų ateičiai nėra, tik likt blaiviam:
Kaip paprasta buvo pagalvojus sustot
ir metai kaip jau stoviu
galvoje išraiškinga mintis
tik žodžių ir sąskambių nebeužtenka
ryt geroji viltis šiandien naktis
stalkinant kiek lenda
draugai vyresni, aš pats pasenęs
kiek daug kartų pataikyta į taikinį
už suleistus nuodus dabar pykstu
ir noriu vėl pradėt žaist kaip paauglystėj
o viskas ryšku, kur nuotraukos geriausios?
reikia išeit iš komforto zonos
ir daryt sprendimus nemalonius
galiu vis klausyt, vis laukt ir tikėt, tuo kas pažadėta
vaistų nupirktos mėnesiniai kiekiai
laukt to nušvitimo
važiuot lėtai be ekstrymo
tikėt kad šansai ne visi praleisti
ir dar gali būt geriau, nors nieko netrūksta
aš taip tikiu ta diena kai užteks tik vandens
ir kojų nešančių į tolį
kur dar ta galimybė pašaudyti šviesom
šešėlių ir spalvų formomis pažaisti
pradėt kilti iš duobės
nebebūti erke
nueit pas panašius kaip aš
medalio jau net nereikia
tik noras pasipasakot ir būt bangoje
kuri gali bet kada lūžti
karas vyksta viduje
liko paskutines tvirtoves išsilaisvint
iš gniaužtų nuobodulio
bėgti tolyn per lietų
ir susimažint iki minimumo
tuo besidžiaugiant
Pavasaris jau čia. Šiandien bus graži saulėta diena, gausiu savo piniginę injekciją kuri beveik visa bus tuojau išdalinta visokiems dalykams ir poreikiams. Jaučiuosi tvirtai gerai, nuotaika beveik nebešokinėja, visada ramu ir taip norisi daugiau aštrumo. Kas belieka, kai viskas taip arti. Norisi kelionės. Norisi postūmio į dar geresnę būtį, apsikarsčius prietaisais ir ekranais. Skirti laiko žaidimams, skirti laiko ir knygom, daugiau kadrų pagaut. Tas giliai tūnantis noras sužibti bent trumpam. Dabar sapnas, debesuotas dangus, noras pasidalinti visa vogta muzika, kur belieka išreikšti save. Anonimai skuba, dabar trumpalaikio blykstelėjimo metas, viskas bus ištrinta kažkada, ir dabar daug besidalintų nuorodų nebeveikia, o jaunimą žavi laikinumo, greito vartojimo be jokių pasekmių idėja. Aš jau nebespėju su banga, dar visai neseniai jutau, kad litecoinas nuvertintas, bet vėl į traukinį nespėjau. Sapnavau košmarą, kaip mašina traiško mamą ir aš nieko būdamas šalia padaryt negaliu. Koks aš smarkiai priklausomas, kaip neramu man dėl artėjančio trečio pasaulinio, geriau negalvot ir džiaugtis kol dar galiu ramybe ir interneto linija, tuo kabeliu kuris man paduoda pasitenkinimą. Kiek beliko laukti iki kito proveržio, dar didesnės savikontrolės, didesnio noro nerti visa galva į naują neištirtą dalyką. Laukiu, kol beveik nebeliks mano noro būti išskirtiniu, kol liksiu paprastas ir norintis labai mažai.
_____________________
Pavasaris nebelepina šiluma, prognozėje nieko gero.
2 thoughts on “Paprastos ir greitos dienos”
Baisiai keista skaityti mintis, kurios atrodo tokios pažįstamos, daugiau ar mažiau. Tas baisus suvokimas, kiek daug šiais laikais tokių žmonių (nesakau, kad kažkuo blogi tokie žmonės, tiesiog nesinori niekam linkėti tokio pat likimo), perša mintį, kad visiškai iš duobės niekada nebus galima išlipti. Trumpam, iškišti galvą, galbūt, bet prigimtis vienaip ar kitaip vistiek neleis paskutinės kojos iš jos ištraukti. Gąsdina ir ramina tuo pačiu. Kad gal visgi teisingiausia būtų susitaikyti ir tada pradėti gyventi, kad tada ir atsirastų gyvenimas. Nors tavo (tikiuosi neįžeis toks familiarumas) pavyzdys suteikia daugiau vilties. Kalbant apie kurybą. Aš pats jau nebekuriu kurį laiką, nes nebeišeina ir nebesinori. Norėtųsi kažką vėl sukurti, bet nesinori kurti. Liūdniausia turėti įgudžių ir resursų tam, bet nenorėti nieko su tuo daryti. Akligatvis.
Sorry už tokį šiuklšlinimą čia:D tiesiog sukėlė minčių įrašas.
Duobė tikrai visam gyvenimui, taip jau atsitinka. Ir dugno ji neturi, jis dvigubas, trigubas, visais laiptais gali nudardėti žemyn. Susitaikyti būtina, kaip būtina ir kovoti, šiandien vėl po mažai miego, seniai matyto klasioko veidas “gliučino” teko nusukinėti žvilgsnį neatlaikant akių kontakto, vaistų dozė iškart šiek tiek pasididinau vakarui, tas proto keistas aštrumas (klaidingas) ir traukia ir jo bijai. Dabar aš jo labiau bijau, tikiuosi šiandien išsimiegosiu gerai. Šiandien man kažkokia visa ko žaidimo su Aukštesniųjų priežiūra supratimo diena. Visa žmogaus būtis dabar išsivysčiusiame pasaulyje daugiau žaidimas (arba aš, nepriverstas dirbti, susidarau tokį vaizdą), ir yra tų kurie žaidžia labai gerai, tai šiandien aiškiai per snookerio čempionatą pamačiau. O yra tų kurie tai pat gerai žaidžia gyvenimą, surinkdami century brake 147 taškus (čia tik žaidime yra maksimumas, gyvenime jo nėra).
Kurybos bloką galima nugalėti, tik recepto nežinau. Aš norėčiau išmokti kurti sau, nelaukiant aplinkinių palaikymo ir su vienu kūriniu praleisti daug daugiau laiko nei dabar, siekti kažkokio taško aukščiau. Man pvz liūdna, kad neišnaudoju savo kompiuterio pilnai galimybių, gal dar nežiūriu į jį kaip į mašiną, kur maksimalus greitis tiesiog skaičius ant spidometro.
Reikia lengviau, su daugiau humoro, tada ir geriau gyvent. O humoro sudėt į tekstą aš nelabai moku 🙂