Ramiai neramu, laukiu dar daugiau, nuspręst kur stoti mokytis. Liga reiškiasi tokiais nerimo protrūkiais, nors vis labiau išmokstu laukti signalo iš kitų, pačiam neieškant kontakto, kam reikia tas pats susiras. Reikia visai atprasti nuo reikalingumo kitų, kai neramu, o pačiam vienam eiti, važiuoti su dviračiu, fotografuoti, knistis internete, skaityti, klausyti. Dabar tikiu ir bijau, bijau ateities, nes po truputį viskas keisis ir aš nežinau ar išliksiu dar čia su savo minimaliu skill setu. Kada gi pagaliau mane paliks norai ir užplūs ta tikroji ramybė, net darant kažką. Paišymo tablet taip ir normaliai neištraukiu pasižaist.
Tos dienos kurios buvo – nostalgiškai nuostabios, atmintyje beveik nelieka skausmo ir nevilties kuri kartais užpuldavo. Praeitis atrodo švytinti dovana, bet ateitis atrodo niūri, nors ir kiek daug aš optimistas. Ramybės nėra – net tabletės stipriosios jos nesuteikia iki galo. Kiekvieną vakarą kaltė, kad vis dar nepradėjau, kad atidėlioju, kad laukiu spyrio, kurio nėra kam spirti. Kaip galima taip ilgai plaukti iki šios dienos, jau daugiau nei metus blaiviam ir tikinčiam, kad tokiu išliksiu iki galo. Tas Dievų seniai išbertas DMT, tas žinojimas, bet nepasinaudojimas, tie tiek kartų buvę nušvitimai – juodi…
Dabar mano priklausomybė internetas: sukimas srauto facebook, google+, twitter, mastodon ir žinoma nuolat turi groti muzika, ar youtube ar pbb, somafm ar kažkas atsisiųsto (kuo užkišta jau net keli terabaitai). Dar žinoma milžiniški kiekiai kofeino, arbata čefyrinė, nuolat visą dieną.
Beprotiškas noras pilnai užpildyti interneto kanalą, ir apkrauti kompą maksimaliai – pirataujant, jungiantis ir dalyvaujant anoniminiuose tinkluose freenet ip2 tor, vien dalinantis savo ryšio kanalu ir kompiuterio pajėgumais. O reikia kažkaip traukti link susimažinimo, plano sudarymo, srities pasirinkimo, sporto, nes pilvas jau užaugęs tikrai nemažas. Net knygų nepaskaitau… Taip noriu būt dar labiau žmogus, dar labiau padėt kitiems, nežinau kodėl ir iš kur pas mane atsiradęs tas noras patenkint kitus, džiaugsmas kad kažkam reikalinga muzika iš mano archyvų, kad kažkas paspaudė like ant mano palinkėjimo geros dienos facebook’e ar kokios įdėtos nuorodos. Medis pro langą ramiai man šnara, gatve burzgia mašinos, o aš čia – prie dviejų ekranų neramiai laukiantis kažkokio signalo, nors viskas jau buvo paduota, apgalvota ir tikra. Nerimo Lietuva, po truputį tolstantys seni draugai, aš neprisiverčiantis imti tų miradų galimybių, užsiciklinęs ties senais buvimo būdais. Gal tai paskutinė rami vasara? Gal tai tik sapnas, man kažkaip keistai atrodo tas crypto anarchizmo pakilimas, kokia visagalė ta matematika ir kriptografija, dabar siūlanti mokytis žaisti greit kintančioje biržoje, užsisakyt nelegalaus turinio į namus, ar tai būtų narko, ar pedo, ar padirbti eurai, pasai. O aš čia vienas mažam kambarį čiupinėju paviršių ir sunkiai tikiu, kad tai ne man kažkada atsivėrusi matrica. Nebenoriu vėl patekt į tą filmo realybę, kai viskas taip aštru ir nenatūralu. Kasdien turiu priverst save pamiršt jaustas mintines haliucinacijas, keistus sutapimus, technologijas kurios veikia nekorektiškai, darytas klaidas. Bet ryt bus gera diena, pajungtas tiesiai interneto laidas ir noras dar kartą būt pakalbintam anonimų iš slsk. Bus dar mano atsigavimas ir pakilimas kovot už teisę būt, išmoksiu atsipalaiduot senais būdais – žaidimais, įstosiu mokytis, susikursiu savo stilių ir nebebijosiu pasaulio ir tų kuriems sekasi.
_______________
Kėliausi labai sunkiai, jau trečią dieną geriu xanaxą, jis nuramina, bet bijau priprast prie to sunkiai kvėpuojančio ramumo. Paprasta man čia skųstis, kai nei į darbą eit reikia, nei trūksta pinigų maistui ir būstui. Dabar jau ramus, chemija nuramina. Niekaip nenueinu į NA, o reiktų, užsikraut daugiau energijos sveikimui ir vėl pradėt vykdyti dvylikos žingsnių programą.
Muzikos vis rečiau atrandu tikrai geros, o ieškau kasdien. Nebežinau kuo galėčiau prisidėt prie žmonių skruzdėlyno, be dalinimosi. Kurlink suka pasaulis, man neramu, reiktų atsijungt nuo politinio srauto baimės. Man taip sunku patikėt, kad tai vienintelis gyvenimas, vienintelis šansas ir nebus bryfingo po mirties ir naujo persikūnijimo. Vizijos-haliucinacijos davė savo.
Dabar vyksta kova už tikrąją laisvę ir ją kovoją hakeriai, wistlebloweriai, aktyvistai, daugelis su motyvais irgi nevisiškai švariais, bet jau tokia ta žemė, kaip Cojus sakė “ir tūkstančiai metų karo, karo be ypatingų priežasčių”, tikrasis karas dabar toli nuo manęs, tik kompiuterio ekranuose atidaryti puslapiai primena kaip viskas trapu ir artėja prie distopijos. O karas dėl laisvės šalia.
Diena kai aš pabudau jau buvo
Dar tik akis pramerkiu
Nejauku suprast ir matyt
Kur link bėga elektronai
Laidu iki prakeikto širšių lizdo
Pasiūlymai nuolat primena
Kad dabar pasikeitimas vyksta
Kažkas liūdi kažkas pyksta
Banga nušluosianti seną tvarką
Kyberpunkas, enkriptuota tiesa
Informacijos bedugnė
Kritimas į ją šešėlių šokyje
nol nol vienas procento
gal tikrai šėtonas ar ufonautai
arba chaosas ir yra tikroji tvarka
Bus dar para be miego ieškant kabliuko
Bus dar arbata čefyrinė – be pieno
Ir greitos paieškos internete
Norint suprasti kaip neišprotėt
Nenorėt daiktų bereikalingų
Nustot neramybę auginti
Keltis anksčiau ir būt iki galo
Stipriai ir tikrai
Norint nurimti, maldą kartot
Kas belieka kai nusismailint
Iki galo negali, gal ir nereikia
Bet vis dar lauki
Slysti artyn
________________
Blaivas ir bailus
Vakaras neramus
Kur link pasuks lietus
Kada aš būsiu stiprus
Interneto šiukšlynas gilus
Transliuojamas turinys į visus
Susiskaldę pagal Dievus
Sutepti pinigų, keistų apeigų
Greitai prabėgančių žinių
Parduotuvėse butelių
Medžiagų ir augalų – skambučio atstumu
Viskas kad pasimiršt ir atsipalaiduot
Apie nesuvokiamumą negalvot
Nevertint ir nekovot
Tikslas liko kažkur praeityje
Dabar verslas ir pornografija ekrane
Piramidės visur, sunku ne tik tiems
Kas apačioje
Istorija kuri pasakoja save
Kartą keičianti nauja karta
Kaip sukurta sistema
Kad aukščiausios ministerijos
Telefono numerio nėra
Noriu tik patikinimo
Kad amžinybė tik sąvoka
Ir mano mastyme įsivėlusi klaida
Vis dar čia – du ekranai ir arbata
