Crypto valiutos kyla, krenta, AMD ir Nvidia geresnių vaizdo kortų pardavime nelikę ir kainos būsimų užvežimų į sandėlius smarkiai pakilę, dėl daugelio noro mininti (generuoti) crypto valiutas. Skuba paskui pinigus, aš jau tiek kartų nespėjęs į traukinį gal ir nebelipsiu, turiu 1,6 litecoino, kažkada gal per savaitę dienomis primaininto. Geriau pasimokyt piešti su drawing tablet, pafotografuot ir tikėt savo galimybe pasiekt daugiau pačiam, be crypto valiutų. Jau jaučiu, kad jei per kelis mėnesius nepavyks bent kažkiek padidinti ateinančio iki manęs pinigų srauto, teks ieškoti darbo ir tapti didžiajai laiko daliai NPC, užsidirbt šiek tiek energijos ir pradėt labiau vertinti savo laiką, arba stot mokytis į profkę. Dabar slystu su muzika į dieną, galvodamas ir svarstydamas kur naujas užtaisas, nauja banga ir galimybė. Aplinka stabili, aš irgi įtartinai stabilus, tik nevertinantis karališkos kasdienybės kurią turiu. Vis keičiasi oro prognozė, taip trūksta lietaus, klimatas išbalansuotas. Muzika seka savo istoriją. O aš taip noriu kažkur eiti, plepėti apie niekus ir apie esmę, planuoti kam ir ką, taip noriu kažkokio bendrumo jausmo, pasitikėjimo ir noro bėgti tolyn į cyberpunko ateitį, kuri vis labiau gąsdina ir vilioja pasinerti į ja daugiau nei virtualiom mašinom, deep web paviršiaus krapštymu, suprast giliau ir matyt kur eina ateitis.
Šiąnakt puolė keisti sapnai, kaip visada keltis buvo labai sunku, gerai kad atsikėlus sapnai dingo ir liko tik kažkoks nejaukumas galvoje, kavos, arbatos ir pusiukę xanaxo, kad jaustis ramiu. Aš pilnai savęs nekontroliuoju, ypač sunku susikontroliuot kai noriu ko nors saldaus ar šiaip brangesnio, ranka išsitiesia, pakuotė plyšta ir aš po to nebesuprantu kodėl taip atsitiko. Neramu man, radau dar vieno pranašo puslapį internete: http://www.newmessage.org/ , kaip žmonės turi tiek jėgų, skleisti keistas žinias, kažkiek paskaičius tikrai atrodo, kad jas rašė kažkas trenktas, bet aš jaučiu tame tiesos krislą, kažkokią atrodo teisingą mintį. Reikės paskaityt daugiau
Iš FB:”
Kaip dabar prisimenu šitą rytą, ir lėkimą su mašiną į rytus, į aušrą. O dabar taip ramiai prie kompiuterio, niekaip neišsirenkant kokią muziką klausyt, kokius straipsnius skaityt, noriu vėl kelionės į aušrą, tvirtai laikant vairą rankose.
Šiandien gera diena, ir visos kuriuos buvo, geros ir mokančios, laukiančios, kada pagaliau aš imsiuosi rimtai konstruoti mintis į sakinius, vaizdus. Užėję draugai nuramina, pasitikrinu kryptį, pasitikrinu suvokimą ir laukti nebelieka nieko, pilna palaima pagardinta kofeinu ir noras būti čia ir dabar pilnai iki galo, svarbiausia nebijant, eiti tolyn ir tikėt, kad pamoka kuri užduota šitam gyvenimui bus suvokta iki galo. Arba tas seniai suvoktas laisvo laiko fenomenas, kai negali sėdėt ramiai, reikia kažkokio veiksmo, bent pelytės ratuko sukimo stebint ekraną ir laukiant ženklų ir suvokimas, kad kažkur įsimaišiusi klaida, bet toje klaidoje ir visas džiaugsmas. Nebus saldumo be kartumo. Kaip aš esu dėkingas už man suteiktą galimybę būt laisvam, už milijardus tylių anonimų. Suvokiu kiek daug skausmo ir neteisybės ir kaip viskas laikosi ant paskutinių siūlų. Matytos vizijos gąsdina, nesinori tikėt, kad visa tai tik liga. Nutraukti siūlo pačiam net neįmanoma. Dievas yra ir jis nesuvokiamas, besislepiantis lapų virpėjime ir plaukiančiuose debesyse. Nuryt saldžią tabletę pagamintą iš kančių ir vėl ieškoti iki ankstyvo ryto kuo pradžiuginti kitus ir save.”
O ateitis liūdna, nesuvokiama ir daroma šiandien, kažkas belieka paraštėse:
https://mobile.nytimes.com/2017/06/10/style/anxiety-is-the-new-depression-xanax.html
Nors gal tai trapu buvo visada? https://aeon.co/essays/the-human-world-is-not-more-fragile-now-it-always-has-been
taip norisi kartot žodį sustot
apsidairyt įvertint ir nustot bijot
tos mažos tabletės vaistų kad būt
išlikt proto bent kiek blaivaus
neplaukti istorijom girdėtom
mintim galvotom
baime
liko minčių nedaug
draugo balsas gelbėja iškart
dienos dovanotos pačios geriausios
cigaretės tik pačios stipriausios
greitis iki galo akinantis
vanduo iš krano tekantis
dvi vaizdo kortos pikselams aštriem
vienas: be vilties, tik nuoskaudos
pyktis – praeitas etapas
savigrauža ir nerimas
lyginimasis nereikalingas
rytojus bus nuostabus
kelionė per tą patį miestą
maršrutai nuzulinti ir visur ženklai
troleibuso stotelių pranešimai stringantys
aš norintis daiktų ir laisvės nuo jų
stikliukai nuzulinti jūros
mano kūnas nesveikas
chemija galvoje kuri turi nurimti
aš pakilti, susikoncentruoti
kažką be įsipareigojimų atiduoti
išnaudoti turimą iki galo
gaują anonimų laukiančių grobio nuvilti
išjungti ir daugiau niekada nebeprisijungti
sekti srautą beprotybės neramaus pasaulio
nusijuokti iš savo klaidingo suvokimo
kalbėt, kad AI suvirškintų vertimą netikslų
bijot atpildo už pajustą aštrumą
perduotą žinią ir geriausią giją
taip ir viskas pro šalį praeis
tikiu ir lauksiu iki galo
tavęs gamtos plėšrūniška ramybe
saulėlydžio ir debesų
užfiksuotų negrabiai vaizdų
chemija to supratimo, kad nieko nebereikia
tik loterijos bilieto be galimybės
pažado melagių iš kitos realybės
išlikti keistame šokyje
smulkių dovanų rojuje
gi viskas ką svajojau
jau čia, net ne rytojui
muzikos geros:
O man vis dar norisi daiktų, vėl nupirkti loterijos bilietai tikintis mirties nuosprendžio. Xanaxas suteikia ramybę, bent trumpalaikę, muzika iš somafm ramina keliaujant į naktį. Kaip man dabar gėda dėl savęs seniau. Jei ne tas potraukis prie narkotikų tikriausiai būčiau dabar bent kažką pasiekęs ir bent kiek nepriklausomas. Narkotikai žlugdo ilgai, aštriai ir maloniai, vis interneto pagalba patvirtindami, kad tu ne vienas. Taip prisimenu tuos rytus, kai neturint žolės bėgdavau parduotuvėn alaus, kad bent kiek save pridaužt, nes blaivas būt beveik nebegalėdavau dėl graužiančios sąmonės, o prasidėjo viskas nuo retų parūkymų savaitgaliais. Dabar pažeista atmintis, koncentracija, galimybė dirbti net paprastus darbus, atsiradęs noras slėptis nuo problemų po antklode – miegant, injekcija kas dvi savaites cisordinolio, kasdien olanzapinas. Žinoma nėra visada blogai – būna ir tikrai gerų dienų ir savaičių, bet praleistas laikas su žole (ta tikrąja, ne chimke) vistiek duoda apie save žinot. Man taip gaila to jaunimo kuris dabar vartoja chimkę, jinai juos suluošins daug greičiau. Žolė luošins ne visus, tik tuos kurie turi polinkį į psichikos ligas ir pradeda vartoti anksti, nesulaukus bent 24 metų. Kaip norėčiau sau jaunam ir bebaimiui perduot žinią, kad geriau ramiau, giliau kapstyt kažką siauro, atsisakant ir bet kokių narkotikų ir alkoholio. Prisimenu kai nenorėjau kalbėt apie problemas su savo antrąja puse, atrodė kad pabėgsiu, ir kaip ilgai po to dėl to kentėjau. Reikia šnekėtis ir klausyt. Klausyt jau moku, šnekėtis dar nelabai. Nebetikiu, kad sutiksiu naują savo antrą pusę ir neieškau. Bijau, bijau vėl likti įskaudintas. Klausau naujo pažįstamo pasakojimų apie taip kaip dabar lengva susirasti partnerę stumk trauk action, kaip nelikę daug ribų, kurios manyje taip tvirtai ir greitai buvo sudėtos, ir dabar aš net nežinau ar kada išsilaisvinsiu nuo jų, nuo to noro savintis. Kaip daug nerimo belieka tikėt, kai per sunku – kartot vienas du. Reiktų vėl apsitvarkyti savo asmeninius kvadratus. Norisi užsisakyt kažko dar (daiktų, programų, paslaugų), jei ne užsisakai tai viskas išbėga ant ėdesio, kelias dienas nebeperku cigarečių, taip noriu atsisakyt šito beprasmio įpročio ir sutaupyt kažkiek penkis kartus greitesniam internetui.
