Kelias gilyn

Month: September 2018

  • Instagram irgi ištrinta

    Ir dar ramiau, jokio spaudimo padaryt nuotrauką, ją įkelt ir susilaukt greitų spustelėjimų kurie man sukeltų dopamino bangelę. Selfius buvau tik kelis padaręs, bet suprantu ant kiek nenatūralu sustot savo dienos bėgį ir padaryt bevertę nuotrauką už nepažįstamų žmonių ir botų paspaudimus.

    https://www.wired.com/story/learn-from-these-bugs-dont-let-social-media-zombify-you/

    Reikia keistis, reikia būt mažiau piktam, gal net nemažiau, o sveikai, taip aš noriu kad sukalentų automatai, ir taip aš vienas iš pirmųjų kuris nuo to nukentėtų, bet geriau kad jie prabiltų, nei kapitalistinių nereguliuojamų koorporacijų eksperimentų pabaigoje nušvistų nuclear dharma (gal antras geresnis variantas (jei tuojau pat tai taip). Mama nuolat primena pasaką apie slibiną, tą seną rusų multiką, kur užmušus slibiną pats juo virsti.

    Ko dar reikia atsisakyt? Viso googlo paketo: chrome, gmail, g+ ir beribės vietos nuotraukom, ir žinoma microsoft windows (bandžiau tai atlikt, beveik gavosi, tik dc++ klientas webinis ir nelabai aš su juo susidraugavau). Beje šitas saitas turi pajungtus google analytics, jei ką domina  info – raštelkit (dauguma lankytojų moterys, kas mane tikrai net nustebino, kol man nepaaiškino: apie bobiškus vaistus rašai)

    Jums rūpi, kad jus seka ir jums siūlo kaip “geriau” išleisti pinigus? Nenoriu čia plėstis kodėl turėtų rūpėt, tik įdėsiu vieną savo tweetą (taip reikia trint ir twiterį):

    Kai visa esminė informacija taps cenzūruota, copyrightinta, o piliečio metadata atitiks tam tikrus kriterijus, (man darosi vis panašiau) baus net nekaltus buvusius aplink. Kas bendro tarp cp, drugs ir žurnalistų? Post knowledge era. Vaistai kurie atleidžia.

    Priklausomybė turbūt aiškiausia tema apibūdinanti žmogų. Ir kova su jomis. Bet ar iš vis reikia so jom kovot kol jos “nėra problema”, ale mėgaukis nuodėme jei ją darai. Labai sunku pajausti kada jos jau problema, nekalbant apie tai, kad prieš tai.

    Būtų saugumo jausmas, būtų ramu. Saugumą gali susikurti nesekdamas naujienų, nekreipdamas į jas dėmesio. Gali gerdamas tabletes, gali rūkydamas, gali gerdamas alko ir stebėdamas naujienas. Tas px požiūris. Aš senai neatlaikau lt žiniasklaidos (praėjo kažkiek metų nuo to kai aš pradėjau vartot žodį neatlaikau ir atsirado jis reklamoje sustojime). Bet tabletės, rūkymas, gėrimas gali virsti didesne problema nei saugumo, pasitvirtinimo jausmas.

    Glamūras ir diskuras (Pelevinas).

     

  • Straipsnis apie maitinimosi svarbą psichinei sveikatai

    https://www.wsj.com/articles/feed-your-head-foods-that-target-depression-and-anxiety-1532629120

  • Pastebėjimai, užfiksavimai

    Pastebėjimai, užfiksavimai

    Bėga dienos, aš niekaip neįprantu daugiau mokytis programuot, kol kas tik html ir css pakrapštau. Svajonė yra – full stack developer, bet su ja reikia dirbti kasdien. Ryšiai su draugais-pažįstamais trūkinėja, daugelis turi šeimas ir juos pamatau retai. Matau kaip vienas draugas kovoja su alkoholizmu, skaudu žiūrėt kaip artimas žmogus užgeria ir tu visiškai nieko negali padaryt. Aš ir dar vis linksminuos su savo pamėgtais gamtos chemikalais, bet jau matau, kad vėl artėja riba atsisakymo. Alkoholio beveik nevartoju, nebetraukia jis nei kiek (ypač stiprus), o jau keli buteliai alaus man kitą rytą daro sunkų, nors ir vaistų beveik nebevartoju. Savijauta važinėja savo sinusoide, kartais pakyla aukštai ir ačiū Dievams nekrenta labai žemai.

    Tikėjimas greitu iššovimu, kaip raketa, perkant loterijos bilietus irgi dingsta. Taip, atrodo kad gali atspėt skaičius, bet tai taip naivu. Pigiausias vilties pirkimas.

    Pasiskolinau 16 metų senumo sony fotoaparatą DSC-F717 nupirkau jam naują bateriją, nes sena kelis kadrus atlaikydavo. Ir matau kaip mažai pažengė pirmyn ta technologija, taip megapikselių daugiau, bet užtenka ir tų 5, gi webui dažniausiai nuotraukas darau. Objektyvo kokybė daug geresnė nei mano nikono, tik mažiau zoomo, ir jis daro bracketing – kas reiškia, kad jau pats google sukėlus nuotraukas padarys iš jų hdr.
    Dalinimosi turiniu sistema ant pc paleista beveik pilnu pajėgumu, tai man suteikia kažkiek pasitenkinimo, kažkiek jutimo, kad esi naudingas (gal kaip tik žalingas).

    Muzikos vis randu ir naujos, ir rusiškos, ir senos negirdėtos. Laukiu kažko, skambučio, laiško, žinutės kuris išmuštų iš kasdienybės (nors beveik tikras esu kad jos nebebus). Tie nutrūkę ryšiai kaip laidai zirzia bėgančio laiko vėjyje. Jau beveik netikiu, kad kada turesių antrą pusę. Gal, kai įsidarbinsiu ir kažkiek resurso atsiras, nors mane dažniausiai pinigai ne išlaisvina, o įkalina. Bet gal geriau būt vienam vienišam, nei dviese. Net buto nuomotis nebenorėčiau. Tikėt tiktai bandau, kad visa šita kelionė baigsis, ir baigsis visam laikui. Nenoriu galvot apie klaidas, nenoriu galvot apie moteris, nenoriu net galvot ir vertint save.

    Interneto srautas tapo jau trukdančia priklausomybe, straipsniai, saugumo spragų aprašymai ir pasaulis jau nuslydęs į cyberpunk distopiją. Lieka tik kuo mažiau galvot, plaukt per laiką nevertinant, neįsitempiant, dėkojant ir už visas pamokas.
    Facebookas ištrintas, tai sumažino ratuko sukimą ieškant dopamino pliūpsnių. Norisi išsitrinti ir twitter ir instagram ir pagaliau nustot crave’inti dėmesio. Kai nuotaika prastesnė noriu ir telefono numerį pakeisti ir likti vienas. Kas norės tas susiras, nors svarbiausia suprasti kad tu bent kažkiek rūpi tik artimiausiems: mamai, broliui, močiutei. Visi kiti tik pakeleiviai, o tu nemokamas kompanionas, nevertinamas nes gali pasiūlyti tik kompaniją ir pokalbius slystančius link sąmokslo teorijų.

    Kas lieka? Lieka tikėjimas idealiu kadru, kad jaunimo nebesuprasiu, kad reikia eiti į mokslus ir beveik visą laiką skirti jiems.

    Man bendravimas būtinas, man būtina kad ir ta trumpa kelionė pas žmones kurie mane priima. AI ėdantis nuotraukas ir tekstą, sekimas, metadata. Visas šitas sujudimas prieš pabaigą, didžiulės galimybės užsidirbt.

  • dj pragaras

    Ką (ko) galima išmokt? Kad reikia išsigąsti (sveikai, ne iki mobijau perversto blogiausia-geriausia), kad reikia nurimt, kad reikia patikėt, kad nereikia nieko tikėtis ir laukt iš kitų, būt atsargiam su žodžiais net su artimais žmonėm (kas man sunku), nemeluot (o tai žiauriai sunku, kai pasaulis labai mėgsta apgaulę ir nepilną info, arba tiesiog melą (ir baltą ir piktą), bet ir nesakyt daugiau info nei minimaliai reikia. Kažkur pabėgt galvoi pas šešis per vakarą uždirbtus draugų žodinius medalius už aštrias žodžių kombinacijas, kurių aš tai negeidžiu, geriau be jų.
    Teleskopas tas pats – o regėjimai vis skiriasi.
    Muzika kad sutept būties tėkmę, nebelaukiant nušvitimo, nebent staigaus ir trumpo nuo čefyro. Suki save kur nori, mokaisi prisitaikyt