Pripažinti sau kad esi priklausomas nuo medžiagų, pakelenčių, nuleidžiančių, išmetančių iš orbitos, atstatančių atgal. Kasdiena nykoka, laukiant žiežirbos pulti į veiksmą. Daug arbatos ir kavos, kad būti bent truputuką energingam. Laukia planai, knygos, darbo paieškos. Kaitra primena apie greitąjį kitimą, netikėtą. Norisi užtraukti žolės dūmą ir pasiūsti galvą į odisėją po aštrią paranoją. Žinau – negalima, reikia pratintis prie realybės pilkumo be pagardų.
Miegu jau tikrai labai daug, beveik 12 valandų naktį ir dar lūžtu dieną keliom. Per daug vaistų, nors depakino jau po vieną geriu ir ne kasnakt olanzapiną, cisordinolio injekcijos kas dešimt dienų daro savo.
Gerai kad esu ne vienišas, kitaip turbūt neiškęsčiau. Tie trumpi pokalbiai ir susirašinėjimai internetu priverčia jaustis bent kažkiek reikalingu. Socialinių tinklų nešamas vienišumas, noras lygintis su kitais. Reikia atprasti sukti jau visiškai permaltą turinio ruletę, neatiduoti savo dėmesio nemokamai.
Kartais atrodo, kad viskas tvarkoje, aš sveikas žmogus, man dabar nesivaidena, negirdžiu balsų, nekaltinu kitų, šypsausi, bendrauju, rašau, fotografuoju, ieškau, skaitau. Tačiau kažkur visai netoli slepiasi nesveikos parazitinės mintys, noras bėgti, noras vartoti, noras prisidaužti ir negalvoti, jausti aštriau, apgaulingai giliau.
Nėra taip paprasta pabėgti iš savo paties tiek metų megzto voratinklio. Nustot norėti būti pagarbintu, savęs nebeaukštinti ir pradėti beveik nuo pradžių. Neberemti blogų įpročių, augintis naujus naudingus, labiau tikėti savimi, naudingiau leisti laiką ir išnaudoti jau nupirktas galimybes. Prisėsti prie vieno dalyko ilgiau, valdyti tą lakstantį po pievas dėmesį.
Ar lieka pagrindo tikėti kad įmanoma? Sunkiom pastangom, svorio reikia numesti būtinai, išmokti skaityti vėl knygas, kurti daugiau, apsiriboti nuo neigiamų įtakų. Liūdna kai visi draugai paprašius ištiestų suktinę jei patys rūkytų. Liūdna suprasti, kad be šeimos nelabai ką turi, draugai draugais, kai lieki vienas prieš didijį TAS, iškvies greitąją tik mm, brls, mčt. Kaip gaila, kad jos prisireikia ir aš nemoku atsigauti pats. Išsigąstu savo paties dieviškumo beprasmio ir paranoja seka istoriją, klaikią, siaubingą, tuo metu amžiną.
Kaip galiu išsiveržti iš užburto rato?
- Užsibrėžti tikslą būti blaiviam
- Vartoti vaistus bent dvejus metus
- Daugiau judėti, pėsčiom ir dviračiu, išmokti tai daryti be tikslo
- Apriboti santykį su senais vartojančiais draugais
- Skaityti knygas
- Nevartoti socialinės medijos
- Nesilyginti su kitais
- Mokytis darant, nebijoti naujumo
- Mažiau cukraus, limonadų, energetinių
- Naudoti dienotvarkę, dienos, savaitės, mėnesio, metų planus
- Pradėjus jaustis daug stabiliau bandyti susirasti darbą
- Pabandyti sukurti pasyvius pajamų šaltinius
- Pradėjus jaustis geriau nebandyti vėl nusisukti nuo blaivumo
- Prisiminti kad nei tu nei tau niekas nieko neskolingi
- mest rūkyt
Kai surašau atrodo viskas aišku, bet tai pradėti naudoti yra sunku. Atrodo kad reikia dar papildomo spyrio į subinę. Nors realiai tų spyrių visų net nepamenu, nuo kai kurių likę net randai.
Kai išgilini minamus takus į automagistrales, labai sunku pasukti nauju keliu. Ne tuo kur eina dauguma. Tuo kur lieka daugiau prisiminimų, kur ryškiai matai ir be papildomų medžiagų. Galima prašyti Aukščiausiojo pagalbos, nes mano Dievas vis tiek mane mylintis, kad ir kiek aš klydau, griaužiu save dėl kai kurių klaidų iki dabar ir tuo pačiu saldu jas prisiminti. Nesu tikintis dogmatiškai, esu tikintis per matytus ir jaustus stebuklus. Po tiek kartų kai lieki gyvas tik Jo pagalba, negali netikėt.
Bet ko reikia Jam neaišku, kartais atrodo kad tavęs, beveik išprotėjusio vis sukantis rate, vartot, gaut, vartot, ieškot kur gaut, nejaučiant aplinkos akinančio grožio, net nebematant vaikų aplink. Norisi suprasti, bet tikslą gali susidaryti tik pats. Kad ir pagauti dar vieną kadrą:
