Mčtkn jau nėra, išėjo ramiai, miegodama. Dar prieš dieną ją aplankė mm su brl, sakė net pagražėjusi buvo, keistai taip. Galvoju kaip jinai buvo mus apraizgiusi bet gerai kad ilgai nesikankino, nes jos, dėl demensijos, galima sakyti jau nebuvo. Viskas turi pradžią ir pabaigą, man vis galvoje kas būtų jei likčiau vienas, bet čia gi nemąstomas eilinis nerimo variantas, geriau negalvot.

Pakilimas

Vėl man šioks toks pakilimas, gal nuo pavasario, gal nuo kažkiek dūdmanto prieš ėjimą i solo. Bet vaistai jau trąsoje vėl, buvau praleidęs vieną injekciją cisordinolio, tai gal ir tai dasidėjo. Dabar vakar išgėręs olanzapino jaučiuosi nelabai maloniai ir gerai, bet arbata cikladolis xanaxas ir depakinas dar padaro mane kažkiek veiksnesniu. Bet geriau jau nemalonus jausmas nei vasaros gatvės kalnelis.

Kompas

Paveikė link savaitės kompas po perinstaliavimo ir vėl velnio tinklas dingo, brls apžiūrėjo, bet nei realtek diagnostika nei kas kitas neduoda aiškaus atsakymo, tai atnaujinom driverius, dabar lyg veikia, žiūrėsim kiek…

Xiamoi apyrankė

Išmanusis mano laikrodis irgi kažkoks nijasnas, per programėlę neduoda visų pasirinkimų keisti, bet laiko super ilgai batareika. Nežinau gal irgi pridėti atrišus smart bandą iš naujo.

Galvoje rusiškos geros dainos nuotrupos, sukasi eksperimentinis ambientas, skanuojasi soulseeko biblioteka, bet dabar negaunant nei kiek iš mčts pensijos neberealu plėsti biblioteką muzikos dar, žinoma vietos laisvos ne vienas terabaitas, gal net visai vasarai užteks. Siurbėlių visada krūvos, daug ir žinučių.

Noras tikėjimo negestantis, aš negaliu galvoti kad nėra kažko dar, ne ne po mirties, ten nemąstoma teritorija, šalia jos buvau kelis kartus – kai iššokau pro langą, ir avarijoje, abu kartus lūžusi koja ir žiaurios vizijos haliucinacijos, žinoma jų nemalonių būna ir be to, kad ir nuo žolės, arba ir visiškai blaiviam, lėtai vėsta arbata, aš dar vis aš.

Teorijos ir praktikos, laido magija, bauda. Tu ir sistema. Noriu kažko neapčiuopiamo, tiesiog bendravimo paplepant telefonu, skambinti visiškai nėra kam. Nuobodulys yra gerai, nerimo irgi nereiktų malšinti kol jis nenervuoja. Užrašų knygutėje surašyti darbai, parduotuvėje jau laukia geri smilkalai, jau laukiu ir galvoju apie būsimą Pelevino romaną, beveik baigiau Sorokino rinkinį apsakymų rašytų dar sovietų sąjungoje, keisti tripai į paribius praktiškai, šokiruojantys.

Lauke garsiai skraido malūnsparnis, išlindau paveizėti, virš 20 jų skrido gan aukštai, padariau kadrą bet jame jie būtų tik taškučiai. Skauda galvą jau nuo vakar vakaro karts nuo kart.

Paprastumas ir suvokimas, lėkimas ir grožis akinantis dangaus, noras likti supratime ir čia.

Užduoti klausimai pūnantys veidai
Lėkti ten kur nieko nėra
Neveikiančio telefono tyla
Kažkada kažkur tada
Bučinys ir verksmas pinasi tylumoje
Negali pykti ir jaustis kitokiu
Žmogaus patirtis neužduoti klausimai
Susitaikymas su pabaiga
Aš tikiu ir niekas to neatims
Senstu ir darausi skaudus
Storas ir kartais piktas
Atsakymą gali suprasti tik pats
Gazdinanti tyla plešiama sirenom staiga
Pasiruošimas amžinas nelaimei
Likimo piršto galia
Kartais maža kartais stora knyga
Kuo užimti laiką pasakojant sau svajones
Trukdo prakeikta švytinti klaviatūra
Mirksi laukia įvesties
Visi kitokie bet tai pykdo tave
Noriu likti teisus ir tikras
Ekstazė tuštumoje galvoje
Sužvejoti nihilistiškumą
Nusikaltimai drauge
Meilės tabletės, drebėjimas prisiminime
Noriu atleisti sau už visas klaidas
Tai mano kelias tai tiesiog šviesa

Trumpam nulekiau pas Ln ir lg, neramus tai susiverčiau du alaus bet tai nei vienoje akyje, pažiūrėjom kažkiek teliko ir youtube, lgs kaip visada bandė politikuoti, bet aprimo kai pasakiau kelis paprastus argumentus už neutralumą. Namie su HOR – žiauriai norisi rašyti kažką svarbaus, gan stiprus trečią kartą užpiltas žalias pu-erh, reikia išgerti ir olanzapino 10mg, kaip man jis nepatinka, bet tai vienintelis variantas nusileisti atgal į darbinį lygį. Nuo jo šlykščiausias jausmas kai kažką galvoji ir tos mintys ir planai dingsta be žinių galvoje, tiesiog lieka tuštuma.

Lekia bėga

Ir laikas ir žmonės, kuo senesnis tuo laikas eina greičiau, man mm sako man dabar atrodo kad tik lovą kloju ir kloju rytais. Aš ir paskaitęs patarimą kad šitas įprotis tikrai geras, pradėjau kloti tvarkingiau, seniau irgi klodavau bet ne visada ir ne su dideliu noru, dabar man tai labiau signalizuoja rytą ir naujos dienos pradžią.

Reikia pasirašyti Slsk user info, gal vėl įkris koks pinigutis per rėmimus, bet bbs tam visiškai nekyla. Reikia labiau prisiversti ir būti naudingesniam sau. Hypnotic driving techno ir nervuoja ir uždega ritmui, su olanzapinu sunkiai susikaupiu, kažkiek pagėrus pripranti prie cheminio kastravimo smegenų, bet aš visada stengiuosi kuo greičiau jį mesti kai tik normalizuojuosi.

Kad neramu tai gerai, priverčia ieškoti išeičių ir užsiėmimu, buvau jau tikrai apkiautęs ir net taros neišnešiau gan senai, bet koks aš keistas sutvėrimas, man net tarą nešti šiek tiek stresas. Vėl galvoje mirė mintys ir vyravo budistiška tuštuma.

Aš galvojau apie dirbtinį intelektą valgantį mano tekstą turbūt prieš 20 metų jau, dabar tai realiai įvyko, bet žinoma ne taip kaip planavai ar tikėjaisi. Besišypsanti iš visur baigtinės begalybės grimasa, gamtos indiferentiški gniaužtai. Aš suprantu kad neturiu galvoti kas bus net pvz poryt, bet darbų ir planų užrašai padeda struktūruotis. Tai pat rašytinė kultūra irgi turi didelių savo problemų, bet rašymas kaip atsipalaidavimo forma tikriausiai geriausiai vyktų ranka ir tušinuku, o ne klaviatūra. Čia aš vis tiek turiu cenzūruoti vardus, negali būti iki galo atviras internetui nors reiktų, pasinaikinti galutines baimes. Susitikimai su pačiu savimi iš praeities tekstų, jie keisti ir dažnai per daug nostalgiški, bet savo paties senus tekstus vartau retai. visada noriu velnio naujumo, jis kintantis kaip uraganas visada turi naują veidą kasdienai.

Sakyti kad mėnulis neveikia žmonių gan keista, jūras judina, o žmonių neveikia, tokia debilno mokslo pozicija. Dabar posttiesos amžiuje turi pasitikrinti su savo draugais ir pažįstamais ar kažkas ką prisimeni tai tiesa, bet net tada atsiras ir tokių kurie turi tokius prisiminimus kaip tu bet jie netikri, čia berods mandelos efektas vadinasi. Aš kažkodėl prisiminimuose aplankau gan nedaug vietų, vat dabar per prievartą galiu

Košmaras

Tokio intensyvumo sapno dar nesu sapnavęs, jame ne tik inception kad sapnuoji kad sapnuoji kad tame sapne dar sapnuoji ir pabundi, mano miręs krikšto tėvas, mirusi močiutė, aš klykiu, pabundu ir užmiegu, klykiu pagal muziką užmiegu, vėl pabundu ir tik suprantu ir prašau kad mane vežtų į psichiatrinę. Pabudau – čia jau ne sapnas, mm ruošiasi darbui, sakau aš balkonan parūkt, ji ant peilių, vis tiek einu parūkyt. Dabar vakar virta šalta arbata. Diena nusimato kažkiek tuščia, bet darbų reikalų žinoma yra.

Įsijungiu gerą rusišką muziką, noriu kažkiek verkt, mm vien kalbėdamas ir pasakodamas ašarojausi, ji paprastai gerk xanaxą, velnio chemija, norisi rašyti girdimus dainoje žodžius, o taip kosmosas pienas ir kraujas jaunystė ir mirtis. Kiek tų kurių nebėra, aš stoviu ant milžinų pečių ir man turėtų nereikti nieko bijot. Pasirašyt tuštumai.

Istorija negailestinga ir nuolat perrašoma, kovos idėjų ir memų, ta visada pralaiminti kairė, ir progresas į niekur. Kaip rašė Pelevinas kažkodėl žmogų traukia visiška tuštuma, ar tai kosmosas ar jūros giluma ar kova už derlių rusų laikais. Vieno požiūrio taško nėra, klausau vieną knygą ir iš jos semiuosi tikrumo, mm kartais sako tu tiek daug klausai skaitai ir vis tiek toks kvailas, o kartais pati sako man baisu man neramu. Kažkas kas mus skiria nuo negyvumo mus daro ir neramius, prisimeni viską kitaip nei buvo, kažkas per ilgesys laikų kurie nebuvo, tiksliau kurių nebuvo. Svajonė įgyvendinta su kaupu, viskas čia ir ašaros ir ekstazė.

Įsijungiau tiesiog bet ką iš muzikos kolekcijos ir tai dar neblogas industrinis techno. Kartais tiesiog nenori vokalo, kartais geidi tų kelių eilučių iš kažkurios dainos, kurios tiksliai nepameni.

Neišsineši nieko į kitus variantus ir niekas tau nepadės būt teisiu, tik pats sau gali duoti komandą laisvai ir nebeieškoti kaifuko ir nerimo palikimo kažkur už borto. Nevykdyk komandos, neik su minia, iš tavęs tavo žmogiškumo niekas negali atimti. Perduok deglą dabar, ne kai mirsi. Noriu atleisti ir būti ramiai paprastas, atleisti mąstymo vadžias ir laisvai paasocijuoti, kas kyla galvoje: pradžioje poreikia bereikalingi, alus nikotinas, po to kažkoks ilgesys meilės ir švelnumo, bet jis jau beveik miręs ir nepasiekiamas, jau amžius kai neberasi nieko ir tavo galiuko….

Kaip Dms sakė reikia uždrausti dročinti nuo 40. Jautiesi purvinas, bet sekas ir purvas kaip paša technik sakė – tavo šiknoje ujut. Prisiminimai tų retų ir vis retėjusių susidūrimų su kita lytim gan kvaili, smaukymosi saugumas ir sekso purvas kuris ištepa ir nuplešia stogą, kaip žymus psichoanalitikas sakė ale arba per mažai pisies arba per mažai kokso šnioji. Bet negali visko atsisakyt, nubėgt laukais nuogas. Atsidaro atmintis kai kyli į sizofrenijos orbitą, emocija tampa trapi, o vaistai tave tik prilaiko čia, bet jei nebijai mirties tai ko tu bijai? Aš bijau likti vienas relume, esu ne kartą likęs be nei vienos gyvos dūšios ant viso svieto, vienas minioje. Tai gal net klaikiau nei mirtis, tada nustoji šnekėt – dažniausiai. Šiandien po vakarykščio olanzapino jau geriau, pripranta organizmas. Bet ėsti jaučiu norėsis kaip apsirijėliui. Kažką vaistas ale taiso, bet aš juo netikiu, kartais būna akimirkos kai noriu būt senai miręs. Bet dabar jos būna retai, aš turiu dalintis muzika ir sukti ruletę piratavimo kiek galiu. Tai pat ir palikti teksto nuotrupų pėdsaką.

Kapoja suvokimo kirviai, likimo smūgiai ir viską apimantis kvailumas žmogaus prieš besišypsančią piktą saulę. Gali būti paprastume, bet arbata ir kompiuteris iš kinijos, bet oi negalvok apie abortą devintą mėnesį, apie senėjančios visuomenės problemas, apie robotų ir dirbtinio intelekto ribotumą.