Išrinktieji

Laikas tampa kažkoks sukietėjęs ir pjaustomas kaip sūris, staiga visi trys mėnesiai stovi šalia ir laukia kada aš pasakysiu Dar! Duokit dar! Daugiau muzikos, daugiau teksto, daugiau vaizdų, daugiau animacinių serialų, daugiau lentelių, daugiau skaičių. Sąskaitoje 60 keli litai ir kas, vandens ir bulvių dar yra namie. Aš persunktas konsole ir ieškojimu kažko gero ir įdomaus. Gerai yra tai kas sustabdo žvilgsnį ir priverčia pasakyti Ach. Viskas vinguriuoja į begalybę ir vis primena tavo ribotumą, nors yra jau rasti graliai, ir ne vienas ir ne du, tik dažniausiai jie uždrausti. Medituoju idėjas, bet kas iš to, jos kaip parazitai apsigyvena galvoje. Tikslas padėti kitiems ir sukurti komandą. Smogiamąjį būrį nugalėti apgaulei ir melui, kuris aplinkui. Mus apgavo, jau seniai seniai, bet dauguma vis dar tiki, popieriuko galia nupirkti laimę. Net patys popieriukai jau tampa skaičiais ekrane. Viskas skaitmenizuojama, tik gaila skaitmeninė laimė dar neatrasta (nors realiai jis jau yra, kaip tiesioginis smegenų malonumo centro dirginimas elektra, bet jis per daug priprantamas ir pavojingas), nors paieškose dalyvauja šimtai milijonų. Kuriant ją, viskas darosi labiau panašu į kažkokį sapną, kai mes pajungiami prie ekranų, o kažkas už mus atlieka fizinį darbą. Negali pabėgti nuo viską persmelkiančių tinklo bangų. Aš tikiu, kad košmarai kuriuos kartais matau tėra košmarai, ir to niekada nebus. Ruduo gražus. Gražūs žmonės aplinkui, vis daugiau besidarantys bebaimiai. Aš irgi kiekvieną dieną keldamasis nugaliu baimę, kad viskas staiga pradės lūžti ir trūkinėti per siūles, nors kažkur pasaulyje tai nuolat vyksta, bet męs laukiam, kada tai ateis pas mus, nors realiai jau seniai atėję. Mus valdo. Valdo be mūsų pačių sutikimo. Valdo, nes jau kažinkiek metų esame nelaisvi. Tvarka bus!, ne tvarkos nebus, tai amžinas tikslas sudėlioti viską pagal spalvas ir formas milžiniškame sandėlyje, tai bandymas apgalvoti visus būsimus įvykius ir įvesti jiems taisykles, kad nenutiktų nieko blogo (arba tokio kas prieštarauja kuriamai tvarkai). Bet dabar viskas vyksta kitaip. Mums teigia, kad trūksta energijos, nors saulė kiekvieną dieną nušviečia mus, nors vanduo teka, nors vėjas pučia. Mums teigia, kad nėra vaistų nuo vėžio, mums teigia, kad sąmonę praplečiantys dalykai yra blogai ir nelegalu. Viskas bus pagal tvarką, daiktai bus sužymėti ir gaminti kažkur toli. Viskas su kaina ir kodu, kuriame visada yra skaičiai 666, ir kas? Nieko. Liūdna žiūrėti kaip beveik visas pasaulis nugalėtas, kažkokių darinių, kurie siurbia iš mūsų energiją, dažnai beprasmiškam tikslui sukurti daugiau, kai reikėtų tik padalinti geriau. Aš vienas iš milijardų, begalinėje visatoje. Bet nesu vienas su savo idėjomis ir savo tikslu. Tik nerandu tų kurie kartu, gal jie atskris manęs pasiimti, gal net jau bandė tai daryti, bet išplėšti manęs iš šito voratinklio nesugebėjo. Mane laiko vaistai, be jų aš būčiau visiškai kitoks. Bet svarbiausia, aš jau beveik nieko nebijau.

Muzika:

http://youtu.be/hN7r3xM561k

Viską sudėsiu į dėžes…

Pastovumas, tai yra tai kas šitą pasaulį laiko vietoje, o žmogus nepastovumo, kūrybos dalelė, kuri nori viską perdaryti sau. Pasaulis jau apraizgytas laidais kuriais teka energija, kaip buvo galima ją tiesiog pasiūsti be laidų. Resursai beveik neriboti…tam kad primintų tau koksai esi ribotas ir religijos tam kad padėtų nugalėti baisų jausmą, kad esi dulkė ir išnyksi.

O išnyksim visi iš šitos egzistencijos, būsim perkelti kažkur kitur, arba užmigdyti kol laikas apsuks ratą.

Pasaulis nuostabus, jis suteikia galimybes, kurios neribotos bet kurią akimirką, tik męs matome tuos pančius ir iš jų laisvinamės, toks ir tikslas, sukurti kažką šiandienai…