Kai aš einu viskas juda
lyg kvėpuoja ir urzgia
tik judėdamas gali pajusti
ką reiškia pilnai atbusti
aš taip laukiu pirmo sniego
tada galvoje nelieka nieko
viską ištrina balta spalva
kurioje nuskęsta visata
balta spalva paslepia lapus
šaligatvius ir kelius
ji reikalauja panirti į ją
ir gėrėtis pirmosios snaigės galia
tada visus aplanko jausmai kutenantys ir gyvi
ruduo užleidžia vietą ir pakvimpa kalėdom
kažkas kirba širdyje ko išreikšti žodžiais nevalia
tai pirmojo sniego jausmas
krentančio sniego griausmas
niekas taip staigiai visko nepakeičia
kaip mažų gležnų snaigių lavina
Kai nelieka nerimo, nepasitikėjimo, baimės, kai pradedi atsisakyti nereikalingų poreikių ir nutraukinėti bereikalingas saldumą arba rūgštumą (ne per saldų ir ne per rūgštų) pumpuojančias žarneles ateina puiki nuotaika, ji ateina pamažu, vis kildama aukštyn. Vis aiškiau galima suprasti, kad laimei reikia labai mažai, praktiškai tik vidinio nusiteikimo ir atsisakymo to kas bereikalinga. Nostalgija tampa saldi, ateitis vaiski, čia ir dabar darosi puiku, tik kartais trūksta to su kuo galėtum tai pasidalinti, jai išmoktume dalintis su pačiu savimi tada būtų puiku.
Kiekvienas saulės spindulėlis neša laimę, kiekvienas vandens lašelis. Džiaugsmas, kad žinai kas BUS, ir niekas to nepakeis nebent tu pats (tavo paties klaida).
Mokėjimas pasitenkinti tuo ką turi arba jau turėjai, nesifiksuoti į ateitį, būti čia ir dabar.
Nieko nėra šviesesnio už šiltą
kalbėjimą Sau…
Nieko nėra gražesnio už rudens
ryškias spalvas Mums,
Liekantiems, užsilikusiems – ČIA IR DABAR.
P. S. Šilta, gražu ir išgyventa. Lauksime balto sniego užklojančio pilkėjančią miesto vienatvę.
Aplink ČIA IR DABAR sukasi visi stebuklai kurie laukia kada bus pašaukti, kada susidarys geros sąlygos jiems įvykti, kada pagaliau juos pastebės pilkumos apakinti, saldumos vartotojai. Aš laukiu, ir žinau kad sulauksiu.