Trumpai

Per daug miegu, per daug sapnuoju, per daug viską matuoju pinigais, kuo daugiau apie juos galvoji tuo neaiškiau darosi, iš kur kaip kam kodėl. Noriu nurimti. Norėčiau savo ateityje pinigus užsidirbti kompiuteriu, ramiai iš savo namų prieglobsčio, arba ne. Nežinau ko noriu tiksliai, bet labiausiai ramybės, kol kas man atrodo kad ją galima nusipirkti pinigais. Tikrai taip: mano kompas lėtas ir mane nervuoja: pakeisti procesorių: internetas kažkodėl vis lūžinėja: pakeisti routerį, neturiu savo kambario: išsinuomouti. Bet beveik visa tai galima išspręsti ir be jų, tiesiog būnant ramiam ir šypsantis. Kur aš galiu pabėgti nuo savo nerimo ir per didelės atsakomybės ant savęs krovimo, aš gi žemiausios rūšies robotokas, juodadarbis kurio panagės juodos po darbo, kažkaip pakilti, išsiveržti iš ciklo. Pirmas taškas tai pasiruošti informatikos egzaminui. O gal pirmas taškas tai susitaikyti su tuo kuo aš esu dabar. Nelaikyti savęs pateptuoju, nepateptųjų tarpe. Daugiau skaityti. Rašyti koncentruotą tekstą, nors kartais kaip koncentruoji baigiasi tuo, kad sukoncentruoji viską į vieną tašką, supranti kad nėra ką pasakyti, tai išmokti pasakyti parašyti kažką, kaip nėra ką sakyti.

Pavasaris nuostabus. Ta žaluma kuri pjausto akis maloniais dažniais, lyg dievas būtų sušukęs: “Kislota”. Ten kur visus metus šilta dažnai būna kažkokių kitų problemų, bet gi jų turėtų būti mažiau (atmetus gamtos negandas) jiems gi nereikia mokėti už šildymą. Nesuprantu. Tiek daug visko nesuprantu, tiek daug sričių į kurias galima gilintis. Beveik supratau, kad su scena išties dirbti nenoriu, ne man tas darbas, per daug ten žmonių sukasi, per daug nori tų renginių, reginių, spektaklių. Dirba už centus, ir dažniausiai publikos vis tiek nesujaudina, arba publika apsimeta šalta. Per daug Dj’ų, per daug kintantis atstumas nuo roko iki žvaigždžių, nemalonumas nuolat griauti ką pastatei. Surinkti ir išrinkti, kartais atrodo be jokio tikslo. Vakar dirbant beveik verkiau kai tą naują Mikutavičiaus dainą apie sirgalius šalia vykstančiame reklamos filmavime grojo. Kol gali verkti tol esi gyvas ir jautrus. Jai mūsų (vakarų) civilizaciją vertintume išliejamų ašarų kiekiu, tai jis tikrai labai mažas. Jeigu natūraliai išliejamų, tai visai mizernas. Tikriausiai toks tikslas civilizacijos, palaikyti visus stabiliai per vidurį nuo siaubo ir nuo juoko, gal arčiau juoko pusės, gal net visai juokingoje pusėje. Šypt.

Juokingi vaikinai su treningais kurie bando atrodyti agresyviai. Kartais ne, kartais taip.