2017 01 17 log’as


Mutavę žmonės, robotai, kapsintis vanduo iš radiatoriaus ir aš lendantis pakišti ten bliūdo 🙂 apkarščius kambarį kalėdinėm lemputėm su bluetooth ausine ausyje (haliucinacija tas varvėjimas buvo – nelabai pamenu, bet viskas buvo tikra, matė tada mane ir mama). Visko per daug ir viskas paduota, bet dėmesys nesikoncentruoja. Darosi baisu, muzika ir ramina ir užveda, nelygu kurią pasirinksi, geriausia savo gimimo metų. Atrodo asmeninė krizė suvaldyta, bet dar miegas išmeta penktą valandą ryto į veikimą. Bus viskas gerai, žinau, toks mano Aukščiausiojo planas. Suteikti man „ride to remember“ ir „a ride to forget“. Atmintis apnykusi, nudrožti prisiminimai, jausmas, kad esi valdomas, bet tau nuolat duoda rinktis iš kelių pasirinkimų, kaip žaidime. Vieni ėjimai geri, kiti nelabai, pavojingi, mirtini. Viskas priklauso nuo tavęs ir tavo požiūrio į filmą aplink. Atsakymo nerasi, nes jis tik už vartų. Susikurti savo mylintį ir gerą Dievą. Rūkau 18mg nikotino skystį, langas jau pasidengė aliejaus plėvele, reiks mest rūkyt tą elektroninį brudą, cigarečių nuo naujų neperku, kelias žinoma vaišinamas surūkiau. Žinau kad galiu, žinau kad liko dar jėgos manyje. I think there is a flaw in my code. Bet tam ta flaw, kad viskas būtų. Laukiu  sutrenkimo, visi laukia ir bando išsiurbti paskutinius syvus. Ar teka kančia per genus, ar jie kinta. Ar tos savokos iš vis turi prasmę, kai svarbu išlikti žmogumi, nesvarbu kas atsitiktų, arba virusuoto kodo gabaliuku, perduot to toliau nenoriu, nors jisai ir ne genais perduodamas. O vyksta III pasaulinis jau dabar – tik lokaliai, tai šen tai ten, vasarą gal ir pas mus (to labiausiai bijau, bet niekur nebėgčiau), praeities geriau iš vis neprisiminti, ten nemalonūs prisiminimai maišosi su maloniais. Nesivelti į žiniasklaidos keliamus skandalus, bandyt visiškai nesekti politikos, geriau krapštytis suprantant, kad viskas trapiau už suskilinėjusį vaflį. Laukia dienos, o gal ši paskutinė, bet kuriuo atveju kelionė buvo ir bus nuostabi. Gailiuosi dėl tiek daug dalykų, tokios krūvos bijau. Iki ašarų, iki psichozių. Bet suvaldyti galima protingai naudojant vaistus, mineralus, tikint ir meldžiantis suvokimo, ką galiu pakeisti ir ko ne. Reikia pasirašyti ant visų savo knygų…(mano pirktų) prisimenu kai mistiškai atsirado vienos dvi kopijos. Smulkius realybės neatitikimus (klaidas, glitch’us) jau praleidžiu pro akis. Svarbu būti gerai pasiruošusiam sunkiausiam ir nebijoti kad ir xxmg vaisto išgert, pasirodo jo yra ir greitai veikiančio – poliežuvinio, reikia būtinai nešiotis su savimi. Dabar labai norintis daryti ir veržtis lauk iš užburto rato, nors jau 11 mėnesių kai netraukiau neaiškių dūmų ir nevartojau alkoholio. Recepto vieno nėra, kiekvienas turi praeiti savo asmeninį pragarą (pavydžiu tiems kurie neturi gilių jausmų ir išnaudoja sistemą [beveik driežažmogiai – psichopatai]), bet pasaulis dabar labai gražus ir suteikiantis daug galimybių!

Buvau pas psichiatrę, pratęsim gydymą iki pavasario, nes man jo tikrai reikia. Nuramino dėl teisių ir tlk kodo keitimo. Parodžiau nuotraukas, kelias išsirinko. Tai džiugu jas dovanoti – reikės kažkada dar atsispausdinti. Taip malonu vartyti gyvą nuotrauką rankose – apžiūrėti iš kelių kampų.

Kaip gera plaukti su somafm. Šiandien susikonfigūravau remote desktop, paleidau ftp serverį, perskaičiau gerų straipsnių, radau deimantukų:

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *