Aš tuo tikiu, bus kažkiek darbo. Bet iškarto pradėjo kilti nerimas, išgėriau vieną lorafen tabletę kad nesikankinti. Esu save sužlugdęs, net svajonėse savęs nematau kitokio nei dabar, menko ir verkšlenančio. Gal pabandyti nueiti į bažnyčią, gal padės, gal įtikėsiu ir bus lengviau. Noras išnykti niekaip nedingsta, nors jaučiuosi kažkiek geriau, bet paniškai bijau darbo. Niekas negelbėja. Netikiu savo, kaip išdidaus žmogaus keliu, matau kad esu kažkokia liekana to kas buvo. ir kaltas tik aš pats. noriu baigti savo apgailėtiną egzistenciją kuo greičiau, tik nenoriu žudytis, tai būtų per žiauru, geriau koks nelaimingas atsitikimas ir viskas baigta. Finita, ir kelias vinguriuoja toliau. Šiandien vienuolyno kiemelyje koncertas, bus geras garsas, tikiuosi lietaus nebus. O aš nenoriu net į jį, bijau laidų ir kolonėlių. Geriau būčiau seniai seniai miręs arba visai negimęs, nežinau kuo dabar galiu didžiuotis, neatlikau jokio didelio darbo, kelis mažesnius. Lorafenas jau veikia, užplūsta ramybės banga ir niekas tada nebebaisu, viskas kažkur atitraukta lieka tik meditacinė ramybė ir ramiai bėgantis laikas. Diena bus gera. Aš tikiu kad koncertas bus geras, tikiu kad viskas pavyks, kažkur giliai guli nerimas, bet jis man nebaisus, mane gina chemikalai kuriuos vartoti pataria neilgiau kaip keturias savaites. Aš juos vartoju karts nuo karto, kada sunku, gerai kad Mm jų turi.
https://www.facebook.com/vienuolynokiemas
