Ieškant lengvesnių kelių

Aplink nuostabu kai nereikia rūpintis Maslow piramidės pamatiniais dalykais. Gali leisti sau kapstytis po interneto paviršių ir gilumas, ieškant būdo lengviau dar (can it be like that?) gauti resurso, iš taip greit kintančio pasaulio, malonumui. Ko dar gali reikėti, kai turi savo penkis kvadratus ir kasdien maisto? Norisi kažką nuveikt kas pradžiugintų kitus, seniau tai gaudavau dirbdamas su scena, tas rankos pridėjimas prie technikos montavimo duodavo tą malonumą, dabar liko nuotraukų manipuliacijos, norint tą skubantį ir vis nepatenkintą žmogų priverst bent trumpam, bent ekrane pamatyt aplinką kitaip. Ryškią, iškreiptą, tą patį vaizdą kitaip, vis norint įpūst džiaugsmo ir priverst pažvelgt kitu kampu.

Dienos eina puikiai, tvirtai, užantspauduotos 10mg olanzapino ir vis didesne padėka aplinkiniams kurie nepamiršta, kurių gal net nelaikau galvoje, bet jų priverstinis būvis NPC priverčia pasaulį suktis, tie apsukresni, tiems kuriems geriau sekasi, tie kurie kentėdami sukuria kažką nuostabaus. Dabar nebėra 15 minučių šlovės. liko 15 sekundžių ir tai vis trumpės. Užversti informacija ir pasirinkimais, nebetikintys sistema (bet ji nuo to nenukenčia) kuri bando nužmoginti ir galutinai atvesti AI į valdžią. Jau dabar algoritmai reiškia tiek daug, jie parenka ką matysim paieškos rezultatuose, kaip elgsis biržos. Bet aš vistiek po tiek praėjusių psichozių negaliu nustot tikėt kad viską prižiūri kažkokios aukštesniosios galios ranka, priverčia tiek daug BŪTI, taip stipriai jausti, bet kenkt ir maišyt vienas kitam minimaliai. Laukia dienos, laukia naktys, laukia ir pabaiga kuria aš turbūt dar ilgai nepatikėsiu, vis kabindamasis už matytų haliucinacijų kurios žadėjo tą milžinišką tekantį visa ko supratimo elektrinį skausmą. Nepabėgsiu nuo to kas jausta, nuo tų matytų kitų variantų ir supratimų, kad jie galvoje, o galva antena kuri gaudo dažnius iš kitur. Kad tik tie dažniai manęs nenumestų nuo šitos bangos kurią dabar jaučiu, pakilęs ir stiprus, laukiantis ir ieškantis, visada pasiruošęs (bet tikrai dar ne viskam) svarbu gerti vaistus, nes pranašų dabar nereikia, ypač žinių kurių jie negali įkalbinti. Laukti, po truputį, po centimetrą kilti. Man pikta viduje dėl užplūdusios visus laisvės ir jos grimasų, nors pats niekaip neatsijungiu nuo porno ir rankos judesių, o kažkur viduje suprantu, kad taip prisidedu prie išnaudojimo, bet chaosas jau seniai valdžioje, piktai kikendamas ir versdamas visus pranašus, mokslininkus galų gale pripažinti, kad paaiškinti kažką iki galo be galo sunku, gal net neįveikiama užduotis. Tam ir šita paukščių ir besisukančių ventiliatorių ir ryšio su muzikos kanalu simfonija, kuri kintanti ir nesikartojanti. Tiek daug reikia dar man išmokt ir suprast. Pradėt vertint jau dabar, o ne tada kai prarasiu. Kiek beliko. Skaičiau šiandien straipsnį apie susimažinimą savo poreikių, daiktų, užsiėmimų ir iš to išplaukiančią naują gyvenimo kokybę. Taip, reikia mažiau. Specialiai apribotomis priemonėmis kūryba tampa įdomesnė, daugiau išmokanti, supažindinanti. Aš taip pripratęs kad ir prie savo fotoaparato zoomo, o jis gi prabanga, aptinginanti. Berods vėl pakilus crypto valiutoms galima užsidirbt, jei jos nekris žemyn. Užtenka nusipirkti vaizdo kortą, sukonfiguruoti mininimą ir laukti kapsinčių tų naujų, tų kitos kokybės išprotėjusių ir pažeidžiamų pinigų, kuriuos gali iškeisti į paprastuosius. Norisi prisijungti, bet atliekamų pinigų pirminei investicijai į vaizdo kortą nėra.

Jau švinta, įsijungia antras bėgis ir miego nebesinori. Taip norėtųsi rinkti iš dalių kompiuterius, maigyt nematytą fotoaparatą, gerti kavą su pienu…

Sapnavau, įdėsiu savo FB postą apie tai:

Pirmą kartą DMT tripas grįžo sapnu, žiauriai ilgu ir mokančiu, aiškinančiu, patariančiu, gąsdinančiu, masinančiu, rodančiu beribes galimybes ir nesibaigiančią kelionę po realybės variantus. Intensyvus iki aštrumo, greitas ir nuolat kintantis iš daugelio epizodų.
Išvados: reikia keistis, kas neieško tas neranda, nedarant nebus grąžos, teks pamatyti dar daug daug variantų ir vis kas nuo kart susapnuot, pajaust, perskaityt, pamatyt, išgirst užmirštus kitus, gal ir būsimus.
Pabudau pilnas jėgų ir suprasdamas koks sunkus bus mano kitimas, dar tiek daug reikia išmokt ir įsisąmonint. Nekartot klaidų, neteist, nepykt, o džiaugtis tripu. Labiausiai įstrigę momentai:
antro pasaulinio vokiškas nuodingas tankas (atsitrenkęs į kitą jį nunuodija) wtf;
maksimoje kasoje per diena uždirbami 35€ vien už gerą darbą, vakare su pagyrimo raštu atnešami vadovybės;
Bandymas rinktis sekantį gyvenimą ir suprantant, kad reikės būt kitos lyties, ir ta lytis aprašyme parašyta su klaidom (glitchu) ir tik tada ateinantis suvokimas, kad mes dar ne matricoje ir koks tai lengvas išsisukimas nuo reikalingų klausimų, mes daug sudėtingesniame darinyje, kuris niekada iki galo nebus stabilus, bet tai ne dėl kodo skaičių pamato.

Dar viską persmelkiantis vykstančio žaidimo, kuris sapne parodomas pagreitintas ir paryškintas, kuris vadinamas gyvenimu juokingumu ir patrauklumu, supratimas, kad kai kuriose rungtyse būsi paskutinis, kai kuriose pirmas.

Dabar sunku atgauti tą back to reality jausmą.

Šiandien buvo sunku, pabudau labai ilgai miegojęs, bet pabuvęs kažkiek pabudęs vėl lindau į lovą, puolė baimė, neišvažiavau į sodą kaip buvo planuota, pabudau griaužiantis save, bet 0,5mg xanaxo viską nuramino. Buvo užėjęs draugas, šiek tiek papliurpėm, išgėrėm nealkoholinio alaus.

Svarbu, kad dabar jau atsigavęs. Tas sapnas išmušė iš vėžių, nepalikdamas abejonių dėl būtino progreso man į naują kokybę būvio.

 

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon