Jei tu apkursi ir apaksi

Tada tau reikės šilumos, šilumos gauti sunku. Man šiandien sunku dar vieną dieną sau pačiam paišyti tikslus, raktų dar vis nėra, papūgėlė jau tikriausiai mirus. Muzika ramina, dar noriu cigaretės, tikros, su tikru smirdančiu dūmu, nenoriu pasenti, nenoriu mokyti kitų, nors pasakų ir pamokymų turiu tikrai daug. Nepiktnaudžiaukit. Pasitenkinkit mažu (ko aš pats nemoku, iš ryto puodas didelis kavos ir trys arbatos) Sustorėjau, vaistai verčia nuolat norėti ėsti. Šitam pasauliui manęs reikia storo ir kvailo dar tikriausiai isteriškai besijuokiančio. Kai ateina nauja diena aš net nenoriu atitraukti užuolaidų nuo lango, brolis gal padės kurti puslapį apie stacionarių kompiuterių remontą. Kada mano vienišumas perauga į draugystę su visais aš esu labiausiai pažeidžiamas. Kai esi atviras viskam, bet kas gali šliūkštelti tepalo seno ir juodo į tavo vidų, kurį išvalyti bus labai sunku. Porno man nebeįdomu. Įdomi pati pilis, patys aukštesnieji nei męs. Esu juos matęs, kai šešėlius teodolito, bandančius susivesti į vieną tašką, kad vėl taptų nematomais. Aš pavargstu pasakoti kad męs čia nevieni. Per visus mus leidžia elektros srovę, per mus nuteka ji atgal į žemę. Nesuprantu elektros bet ir nebijau jos. Paimti lempą už metalinio karšto korpuso ir nukreipti ten kur širdis geidžia ir nežinoma publika nori. Chaosas ant scenos, išmušė nuotykio relę. Aš vis dar čia, kaip paskutinis saugiklis pats nežinau prieš ką. Amžina kelionė sujungtu laidu. Kur tas laidas kuris eina iki valdovų rūmų. Pakyla uždanga

http://youtu.be/u7Gzaewpwa4

Kurį man tekstą skaityti dabar, ką sako skriptas? Ar dar liko bent viena laisva valanda sau pačiam, gulu miegoti per anksti, nes noriu pasislėpti nuo savo kuriamų demonų, nekenčiu savireklamos, o pinigų tai noriu. Noriu kažkiek. Kas ta savireklama? Aš moku vynioti laidą, moku ir nevynioti. Moku išvalyti iš kompiuterio dulkes, moku ir nevalyti. Moku parašyti tekstą, moku ir nerašyti. Moku užmigti nors ir miegojau prieš tai. Moku dukartus atmerkti akis, kurios ir taip buvo atmerktos. Moku patylėti, moku bijoti, moku būti pačioje apačioje, kartais iššaunu į viršūnes. Ten nieko geros, tik kvadratais dubstepiniais einančios nuotaikos. Ateis vieną dieną tai ir tau. Arba ne. Nebijok musmirių ir LSD, tai tau tik parodys kad tu dar gyvas, ir kiek visko pamiršai per savo norą būti vienu ir nepažeidžiamu. Spyris iš realybės. Susiriečiu iš skausmo, viskas aišku kaip ir tą skrydžio dieną. Tavo paveikslas supjaustytas į tūkstančius gabalėlių, žinau kad jų nebesurinksiu nuo žemės. Kai pakils šaltas vėjas, kai pūgą rodys savo nagus, kai mano mašina nesives. Reikės keliauti toli toli. Jaučiausi kažkada lyg mane teistų už norvego vaikų skerdynes, jis demonas. Tokių daug. Aš vienas iš jų, tik nedaryčiau nieko blogo, arba sprogdinčiau viską ir nušluočiau savo miestą nuo žemės paviršiaus. Kai jie pakels tas dideles kolonėles į dangų ir užgros dievišką muziką iš lobynų beveik nesibaigiančių. Pamiršk kas buvo, galvok kas bus, iškeliauk iš čia, į tolimą kelionę po save. Savižudybė – šiukštu. Nebent yra ką pasakyti, bet dažniausiai tai užtenka padaryti ir be pačio akto. Kur tikslai kai matai kaip viskas blogai, kažkokia apversta sistema, kur vertinamas ne darbas, nors aš niekaip nesuprantu kaip aktoriai išmoksta tekstą. Nors aš nesuprantu kaip kiniečiai gali būti tokioje didelėje krūvoje. Darbas už maistą ir būstą, lietuvoje tas su minimaliu atlyginimu beveik neįmanomas/ Liūdna bet tai yra. Pakelkim žvilgsnį į architektus sistemos, jie bepročiai. Tik visiškai atvira ir permatoma sistema gali egzistuoti neskriaudžiant kuo daugiau žmonių. Lengva kaltinti sistemą. Noriu tik pasakyti kad tikiu, kad viskas eina į gerą. Arba viskas eina į košmarą. Aš jį mačiau. Košmaras tai tai, kad męs jau būsim nemirtingi. Tai baisiausias košmaras. Žinojimas kad baigsiesi prideda tikslo siekimui daug jėgų. Aš nebežinau kiek man metų, biologinis laikrodis tai viena, o vat psichologinis tai kita. Daugumą laiko prasėdėjau ramiai, bet yra buvę kelionių per nenusakomus laiko tarpus. Buvo laimėti ir tuojau pat išleisti aštuoniasdešimt keli milijonai. Yra būsenų kurios neįvertinamos pinigais. Smegenis pagamina tiek extazino kad net pradeda imti siaubas nuo gėrio kuris aplinkui. Aš nenoriu pasiduoti, manęs liga neįveiks, nebent mane įveiks artimieji arba tam tikros cheminės medžiagos.

Aš nepasiduosiu be kovos. Neseniai vieną kovą laimėjau, dabar laukiu kovo kad padaryti renginį, dar vieną beprasmybę kad gauti „pinigų“ arba darbo.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Komentarų tikrinimas įjungtas. Po kiek laiko jūsų komentarai bus apublikuoti.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.