Kai pasirinkimo per daugk


Aš nebegaliu rinktis, norėčiau pasirinkti tiesiog būti su draugais, o reikia pasirinkti kompiuterio pelę, gal dar telefoną, žieminius batus, žiemines padangas. Gerai kai gali visada rinktis geriausią, aš taip negaliu, bet ir pigiausio pirkti nesinori, tada kabai pasirinkimų jūroje ir nebežinai ką daryti. Norėčiau rinktis dalyvauti statybos-kūrybos procese, bet dažniausiai dalyvauju tik naikinimo (laiko, alkoholio, narkotikų) procese. Šiandien jaučiuosi keistai, lyg padaręs kažką blogo, nors pats suprantu, kad nieko blogo nedariau. Man kartais atrodo, kad aš išviso nesu padaręs kažko blogo, nebent sau ir šeimai, kai šitas, pasirinkimų prigrūstas, pasaulis man pasikeičia į „aiškujį“. Nesuprantu kodėl Dievas mane palaimino šia „liga“ gal net ne kabutėse. Mano pasirinkimai apriboti, apriboti tuo kad sergu, nors kiekvieną kartą kaip pasveikstu, negaliu suprasti kas sukelia ligą. Netikiu kad tai daro žolė. Net jos nerūkant ir geriant vaistus liga buvo paaštrėjusi. Man patinka, keistos idėjos ir viso pasaulio įsimbolinimas ir patalpinimas į paskutines šios sistemos gyvenimo akimirkas. Kai esi svarbus ir lakstai kosminiais laivais (aš gana seniai susigalvojau šitą žaidimą, savo mašiną laikyti kosminiu laivo, tada ir skraidyti po gatves linksmiau ir nereikia net greičio viršyti). Susikuri sau žaidimus, kad paaiškinti šį keistą pasaulį, kuriame viskas sukas nesustabdomu ritmu ir naikina save ateinančios kartos garbei. Niekada negali galvoti, kad esi vienas iš paskutinės kartos atstovų, nes po tavęs nuolat seka vis kitos kartos, kurios viską supranta šiek tiek kitaip ir, tikiuosi, yra laisvesnės ir drąsesnės nei męs. Drąsos ir laisvės aš tikrai pastebiu pas tuos, kurie jaunesni nei aš. Aš bijau, bijau pradėti krapštytis, nes kai pradedu gilintis dažnai tai pasirodo beprasmiška. Kai neturi jokio tikslo (tik ramiai išnykti ir gerai praleisti laiką prieš tai) gali žaisti su pačio savo suvokimu, draugus laikyti magais, vilkolakiais, kareiviais nesuprasto karo, skraidyti kosminiu laivu ir dėlioti įgarsinimo apšvietimo sistemas kaip vieną iš komponentų kažkokiems magiškiems ritualams, kurių net pats pilnai nesupranti.

Mes apsupti beprasmybės vien tam, kad kažkas susirinktų mūsų kūrybą, ir mūsų energiją. Net keista kiek maisto keliaują į šiukšlių dėžes, kiek renginių su kurtinančiu garsu, kiek kompiuterinių pelių parduotuvės pasirinkime (800). Pasirinkimas stabdomas didžiulės gausos pasirinkimo, argi tai nejuokinga. Negali tapti panašiu kaip kiti, vien dėl to kad kiekvienas kažkokį „ingredientą“ bus pasirinkęs ne tą. Męs švenčiame savo unikalumą, užpildydami erdvę blizgučiais, tam kad paslėpti esmę – Mūsų jau net nereikia (nepakeičiamų pilnos kapinės). Todėl ir krizės, todėl ir tyčiojimasis, kad gali pragyventi iš minimalios algos. Mūsų nebereikia, ir kaip bebūtų liūdna nebereikia ir mūsų vaikų. Nebent męs dirbtume už maistą ir gyventume bendrabutyje. Pasaulio tikslas? Pateikti kuo daugiau išblizgutintų daiktų ir kontento ateities nereikalingoms kartoms. Taip, tikslo galima sakyti nėra, nebent ateiviai iš kosmoso turi mums kažkokią užduotį, arba didieji bankininkai bando atlikti visą pasaulį apjuosiantį eksperimentą, kaip susiurbti į save kuo daugiau pinigų (kurių jau toks dalykas visada yra per daug, ir jų nuolat daugėja). Vairuodamas mašiną aš kartais jaučiuosi lyg skrisdamas kitų raketų būrį ir teršdamas aplinką, vien tam kad to reikia. Kažkodėl reikia naikinti mūsų žaliąją planetą. Ir norėdamas, ar ne, tu prie to prisidedi. Laikyti save aukščiausiąja forma yra tikra klaida, pasaulis pilnas aukštesnių formų nei mes, kuriems nereikia dirbti, kad užsidirbti pinigų ir nereikia teršti taip smarkiai, tų kurie yra didžiulės sistemos dalis, gal męs kaip tik žemesnė grandis, parazitinė smegenų liga kuri mums paišo tokią didelę svarbą ir leidžia džiaugtis žiūrint į šokinėjančius taškelius ekrane. Męs tikrai nesame Dievai šio pasaulio. Greičiau liga.

Viskas neoptimizuota. Tikriausiai specialiai. Visi sudalinti skirtingų kalbų ir kultūrų, tikriausiai specialiai. Mūsų tikslas irgi specialus, bet gal męs jį jau pasiekėme, dabar beliko išsimėžti kas nereikalinga. Reikia teisybės, tiesos kaip rašė neseniai dėl pedofilų (tų kurie nebežino kaip išreikšti savo blizgutiškumą, arba tiesiog serga). Bet net tiesos apie vaistus nuo savo ligos aš nerandu. Nerandu tiesos ir kurie žieminiai batai tikrai geri (nors jau berods radau) ir kurią pelę pirkti. Tikėkimės, kad viskas keisis tik į gerą ir atskridę tikrieji valdovai išgydys mūsų ligą nuolat konkuruoti vienas su kitu. Arba išmokys konkuruoti be blizgučių. Nors geriau blizgutis nei akmuo rankoje. Kartais man keista, kad turiu lyginti save su kitais, kad suprasti kas aš esu. O aš paskutinė raidė rusų alfabete. Košė visam pasaulyje, didžiulė košė, vienur geriau išvirta, kitur tik pradėdama virti, dar kitur net pačios košės reikia, kad kas atvežtų. Reikia gerų vadų, geriausia ateivių. Nors kiek filmų apie tai, kokie ateiviai baisūs ir kaip mus sunaikins, aš tikiu kad visata turi tikslą ir jis nėra naikinimas.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *