Kaip įveikti krizę

Pradžioje nemiga, tada užpuolė baimė, kaltės jausmas, mintys, kad mane kankins amžinai ir aš gyvenu priešiškoje visuomenėj (kad draugiškoje, kartais pasakyti irgi sunku net blaiviai mąstant, bet ji tokia kokia yra). Tada teko atsisakyti: muzikos, kompiuterio (ypač socialinių tinklų), nekreipt dėmesio į mobilaus tel pypsėjimą iš interneto. Pasididint vaisto dozę, pasivaikščiot lauke, nueiti pas likimo brolius. Labiausiai padėjo tabletė cl + pagrindinio vaisto dviguba dozė (nenoriu dalinti medicininių patarimų, kiekvienas žmogus skirtingas, kas tinka vienam, gali visiškai netikti kitam, nors cl tikriausiai stipriausias). Po truputį nurimau, nustojau galvoti apie neigiamą ateitį. Skambinau anonimiškai (pusiau) pašnekėti bent kelias minutes. Visa tai padėjo. Buvo žinoma ir smulkių haliucinacijų – pažiūri ekrane į kodą, surandi ką tai reiškia ir išsigąsti, praėjus kažkiek laiko pažiūri jau kitas ten kodas 🙁 Skambinu draugui – jam parodo visai kitą telefono numerį ir jis nekelia, perskambinu ir viskas gerai. Buvo ir netikrų prisiminimų: man atrodė kad vienam draugui dovanojau peilį (kas, pagal prietarus, yra blogai) ir reikia jį atsiimti, nes jis mamos. Kai pasakiau mamai jinai baisiai supyko, nes seniai jo ieško. Paskambinau tam draugui, o jis sako, kad tą peilį jo brolis dar dirbdamas kino studijoje padarė (mamos ieškomas buvo iš kalejimo), tai neaišku, ar jis meluoja, ar aš kažkam kitam tą peilį dovanojau, ar jis kažkur namie užkištas.

O šiandien nuostabus oras, apsnigti medžiai, tai ir traukia išlįsti į mišką su foto aparatu (ką ir padariau), bet kompiuteris kaip narkotikas traukia (dar viena mano priklausomybė iš visos puokštės). Noriu susitvarkyti bookmarks’us, gal net muziką apsidėliot (kurios prikaupęs tikrai per daug, bet norisi dalinti šiuo raminamuoju-užvedamuoju), tik dabar suprantu kiek bereikalingų pirkinių darau, jau seniai galėjau dėvėtą fotoaparatą kuris daro raw formato nuotraukas nusipirkti… Bet dabar po krizės (mano asmeninės) nesinori pinigų leisti, nusipirkau tik foto programą (kažkada nebūčiau patikėjęs, kad taip bus). Vėl puola nuostabaus gyvenimo grožio suvokimas ir tai kad kiekvienas neša savo kryžių. Taip norėčiau keliems draugams padėti išsikapstyti iš alko liūno, bet tai ne mano galioms (tik abipusiu noru ir didžiulėm valios pastangom). Man pikčiausia buvo, kad nors ir nevartoju nei narko nei alko, vistiek krizė buvo. O kiek žmonių kenčia, aš čia kaip karalius su investicijom kurios neša kasmėnesinį pelną ir su palaikančia šeima (kurioje irgi pasireiškusi mano liga) http://8diena.lt/2016/11/05/pokalbis-su-justina-kaliatkaite-priklausomybe-visos-seimos-liga/

Man pasikeičia asmenybė, kai užeina krizė… Tampu šilkinis, ramus, klausantis – nekomentuojantis, empatiškas, suprantantis, bet tai gali peraugti į beveik stuporą, nustoju šnekėt, tik galvoje baimės mintys sukasi. Kartais kaip tik būnu agresyvus, bandau išaiškinti savo ligotą pasaulio suvokimą. Bet kuriuo atveju, galima krizę įveikti ir be psichiatrinės ligoninės.

Šiandien diena ilga kaip meilė užmiršta
Aštri balta rami gera
Arbata su citrina
Saulė jau ilgiau dangui
Taip gražu gyvent prie senos liepos
Nebeužstrigsiu, bus viskas numatyta
Kasdiena nuostabi, blogos dienos dar nebuvo
Aš laukiu sugrįžimo į save
Tu anonime man parama

 

 

Geros jums dienos

 

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon