Kasdien kaifas


Kai taip liūdna, bet daugiau susiraitęs lovoje negali iškęsti. Kai bandai prisiminti bet nebegali, kai pats save vertini nesustodamas. Moki, bet to niekam nereikia, turi pats pradėti kovoti. Lazeris nuostabu, kai turi pilną kontrolę, stipri gera arbata irgi labai gerai, tik tai kad esi vienas ir niekas tikriausiai niekada nebenorės būti kartu, nes per daug istorijų buvo padaryta dalyvaujant, reikėjo atsitiktinumui mane seniai pasiimti ir permesti į kitą variantą, bet dar kažkas manęs laukia. Taip noriu patikėt, kad viskas buvo ne veltui. Išsirėžti akyse sraigtelį, kuris nuolat primintų, kad viskas jau padaryta ir kol kas nėra naujų užduočių ir paskutinė buvo įvykdyta beveik idealiai, taip gera kai kažkas pagiria ir tada gali patikėti prietaiso galia viską išmesti nuo amžinųjų bėgių į mirtį. Aš miriau tada, tą šaltą žiemą kai lūžo tiltas kaune, nežinau net kelinti metai tai buvo, bet viskas po to tik mano kaip roboto ėjimas link galutinio išsivalymo nuo pykčio ir pavydo ir liūdesio. Susijungti su komanda, mano, man skirta komanda. Lietus gali nuplauti skausmą, kaip ir ruduo gali būti labai gražus. Nebekreipti dėmesio į formas, bet dirbti su jom. Energetiniai reikalai eina geryn, vaistai prilaiko, kad nesuprasčiau per daug, o aš taip noriu pabėgti iš realybės, į tą nesuterštą variantą kurį sapnuoju ir jaučiu. Kodėl viskas taip sudėtinga, amžinas nepriteklius tam tikrų dalykų, kurie padėtų visiškai nusiraminti ir ramiai tirti fenomenus, paprastus ir sudėtingus. Skaitliukas ant mano sąskaitos neberodo tikrosios padėties, įsipareigojimai ir kiti susitarimai…

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *