Naktinis


Naktis, man keista, nebesuprantu ką veikiu, ko ieškau. Laukiu žmonių prabudimo, internetas tam yra katalizatorius. Gal kažkam seniai seniai knyga atrodė tam skirta. Noriu daugiau laisvės, mažiau valdžios ir ribojimų. Nenoriu jausti to skausmo sklindančio iš ekrano, karts nuo karto prabėgančių snuff gif. Noriu kurti. Pykstu ant 100Mbps laido ir viską jungiančių mobilių ir ekranų. Tikriausiai reiktų išvažiuot į sodą bent dienai, su knyga, sąsiuviniu ir pieštuku. Apsidėliot ko aš dar noriu, ką galiu pakeisti. Mažais žingsniai traukiu į priekį nuo beprotybės. Bet kol sustiprėsiu praeis labai daug laiko. Ir dabar 20kg antsvorio primena, kad reikia pokyčių. Noriu dalintis, bet tai ir darau kiekvieną dieną. Tikriausiai gana beprasmiškai, reikia mokytis, o ne sukti ratuką pasąmonėje tikint kad antras pamatysiu mesiją. Viskas išdėliota prieš akis, kažko neapčiuopiamo dar trūksta. Gal suvokimo, ramybės, ir bebaimiškumo. Žinau kad ir aš galiu sulaukt savo 30 sekundžių šlovės, kuri gali sulaužyti. Noriu daugiau bendrauti, dar daugiau. Bet kažkodėl trumpais pokalbiais, minčių atplaišomis, nuotraukomis kurios nepasakoja istorijos. Kada viską turi, atrodo, kad neturi nieko, tik kaltę prieš tuos kurie to neturi. Mirė tiek metų viręs pyktis. Liko šypsena, gal kažkiek kvaila, bet gi čia tik žaidimas kurį žaidi nesuprasdamas kad jau laimėjai. Ir reikia išmokt pralaimėt, kad pajusti kopimo džiaugsmą. Sukasi ventiliatoriai dalinimosi ir pokyčių mašinos po stalu, dirbtinis intelektas šnekasi tarpusavį, pats sau meluodamas. Aš iki šiol irgi meluoju sau. Reiktų smūgio, dar vieno, žemiau juostos ir žinau kad jo sulauksiu ir vėl bus minčių srautai nevaldomi, jei tam gerai nepasiruošiu. Nuolat reikia patikinimo, kad eini į priekį, o ne suki amžiną ratą taip ir nesupratęs. Kasdiena bandant apgauti sistemą, o gali apgauti tik ilgai treniravęsis mūšiui. Bėgimas į karstą be kliūčių. Nuolat šalia, laikas toks ištysęs ir lieka tik bijot ataskaitos po mirties apie surinktus taškus. Taškus, clickus, frikcijas, pasiektą greitį, ašarų skaičių. Genetinis kodas kuris nenori prasitęsti, nes jame klaida. Gal tiksliau buvo prasitęsės, bet viskas buvo nutraukta. Žinau, kad tai užpuls baisiausiai, kaip ir mintys apie artimus. Paaiškinimo nėra, ir kuo labiau juo ieškosi tuo labiau klimpsi galvodamas kad pelkėje iškasta duobė greitai neužsitrauks. Lieku prie noro sulaukti ir padėt kam galiu.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *