Priverstinai

Namai, tyliai burzgiantis kompiuteris, muzika, ir aš, šiandien vėl įsitempęs, vėl neramus, vėl savimi nepatenkintas. Taip norėčiau užmigti, bet jau resursas išnaudotas, reikia dabar būti. Norėčiau surūkyti cigaretę, bet tai malonumas iki kurio reikia eiti, organizuotis. Noriu užmiršti praeitį, ištrinti sau iš atminties viską, beveik viską, palikti tik ramybę. Nei kiek netikiu savimi, nepasitikiu. Bijau. Kažkokio globalaus sąmokslo, ir tuo pačiu jaučiuosi vis labiau vienas, tikriausiai jau niekada nebeįsileisiu kažko arti savęs, nebent užsikerėsiu ir save apgausiu. Ekranas, tai saviapgaulė, masturbacija, visi tie veidai, visi tiek žodžiai, nuotraukos, muzika, beprasmės naujienos. Noriu patikėti, kad tai vyksta paskutinį kartą, bet negaliu, kažkur giliai jaučiu, kad teks suktis ir suktis. Kasdien yra keletas dalykų kurie mane palaiko, tai galimybė išprotėti ir vėl patekti ten, kur žodžiai beverčiai ir lieki vienas, arba galimybė, kad kažkas iš nesuprantamų artimų kitų parašys tau, paskambins. Taip ir laukiu, jei nesulaukiu, pats parašau, su didele baime ir savęs niekinimu. Turiu šiek tiek darbo, bet negaliu prie jo prisėsti, reikės paskambinti, paklausti ar šiandien reikia…

Reikia verstis būti. Verstis nebijoti, verstis mažiau galvoti.

Paskambinau, šiandien nereikia…

 

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon