Sunku

Man sunku, eisiu gydytis nuo narkomanijos, tikriausiai vėl pradėsiu vaikščioti į anoniminius narkomanus. Keltis vis dar sunku, taip norisi atsijungti, bet atsiranda ir tikėjimas, kad pasveiksiu. Net mano nuotraukose matosi, kad man sunku, sunku net išspausti šypseną. Bijau darbo, bijau kad kažkas jame nepasiseks, reikės važiuoti be šefo, vien tai jau baisu, o kažkada tai tebūtų rutina, baisu kad nerasiu kur mašinos pastatyti, kad nerasiu lifto, kad į liftą subwooferis netilps ir t.t.

Savaitgalį būsiu sode.

Aš niekas, tiesiog taškas
Baigiau naikint save ir liko tik skausmas
Norėčiau išgerti tų nuodų
Kad nebebūtų taip sunku
Norėčiau pavirsti musiuku
Kad mirčiau greitu metu

Siaubas kokia paranoja ir baimė, tikriausiai išeisiu iš darbo, pirma turiu pasveikti, o tik po to dirbti. Dabar darbas tapo kančia. Niekas nebeteikia džiaugsmo, kiekviena diena kaip kova už išlikimą, kurio aš nenoriu. Kam man tiek skausmo ir siaubo, kam aš rūkiau. Kai parūkydavau vėl džiaugdavausi ir leisdavau laiką pro pirštus. Bet greitai ateidavo paranoja. Kelios valandos džiaugsmo už sunaikintą save.

Važiuosiu pas Mm išgerti vaistų, kad neišprotėčiau. Patekau į spąstus teks kapstytis.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Komentarų tikrinimas įjungtas. Po kiek laiko jūsų komentarai bus apublikuoti.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.