Viskas plaukia teka. laukiant pirmosios žalumos


Nuostabios dienos, jei ir užeina kažkiek nemigos ir bunda psichozė numarinu ją 20mg olanzapino doze, kuri kitą dieną verčia būt apsnūdusiam ir miegot, cisordinolis kaip visada kas dvi savaites. Noriu alaus. Senojo Vilniaus, mama kartais nusiperka ir mane erzina. Dar vis norisi apsvaigt bent minimaliai. Kai pagalvoju, kaip dabar marichuana nurautų stogą ir viską aplink pakeistų, darosi kažkiek nejauku, jau beveik susitaikau su idėja, kad jos daugel metų man nereiks norint pakeisti būseną. Ta būsena ir masina ir gąsdina, tikriausiai geriau be jos. Blaiviai žiūrint pasaulis daugiau nei nuostabi aukštesniųjų dovana. Šiandien vėl fotografavau, gavosi keli geri kadrai.

Nebelaukiu globalios pabaigos, viskas atrodo tvirta ir labai jaukiai gražu. Nebepamenu kada taip ilgai jaučiausi taip gerai, atsisakyti alkoholio ir narkotikų tikrai geras sprendimas. Dabar tik reikia daugiau valios norint susikurti sau darbo vietą. Tikrai ne pro šal būtų dar pinigų. Kompiuterio beveik visos jungtys užimtos, interneto laidas apkrautas. Iš kolonėlių liejasi muzika, o aš taip laukiu pirmosios žalumos ir gero oro pasivaikščiojimams su artimais žmonėm. Laukiu ir knaisiojimosi sode pagardinto knygom. Seniai nejaučiau tokio dėkingumo mane saugantiems, duodantiems patarimų ir tai anonimų gaujai kuri verčia viską suktis ir džiugina mane savo dovanom. Vėl internete užsisakiau visokių nesąmonių ir vieną įdomesnį dalyką Mi band 2 išmaniąją apyrankę. Dabar belieka laukti tų dovanų iš Kinijos. Kiekviena diena tokia panaši į buvusią, jokių ekstrymų tik ramiai plaukiantis laikas ir supratimas, kad reikia toliau ieškoti ir sukti ratuką, laikyt ranką ant pulso ir tikėti, kad galimybės ribotos tik savo paties ribomis. Norėčiau pasivažinėti po pasaulį, kelionės arčiausias dalykas panašus į haliucinogenus, atveriantis naujus kanalus galvoje ir išjudinantis. Man taip reikia dar vieno spyrio į užpakalį, priverčiančio norėti dar daugiau ir neužkerpėti namie prie kompiuterio.

Kelios dienos kaip esu labai mieguistas, miegu tikrai per daug. Jokia kava ir arbata nebepadeda. Suvartojau ampulę vitamino d3 skirtą trim mėnesiam, gal tai padės nebūti tokiu mieguistu. Internetas baigia atsibost, atrodo kad gromuliuoju savo paties atrytus likučius. Reikia vėl paieškų ir noro proveržiui, priverst kompiuterį prakaituot darant visokias nuotraukų filtrų kombinacijas. Kas belieka, kai tiek metų traukei atsirandančius ryšius ir galų gale likai beveik vienas, galvojantis kodėl pridarei tiek klaidų, praradai tiek darbų, pažįstamų. Norisi save nubaust atsisakant dar kažko, dar kažkaip pergalvojant gyvenimą (nors šiandien yra aiškus noras išgaruot, palaiko tik žinojimas, kad tai paliks artimus žmones skausme). Gražūs rytai, gražūs ir vakarai, tik ateitis mano dumblina. Vis iškyla prisiminimai kurie man skaudūs dėl padarytų klaidų. Kelias mano paprastas, į daugel metų lauktą blaivumą, tik su juo ateina lėtumas ir švytinti tuštuma – graži. Sulaukt savo šanso, senų klaidų nebeištaisysiu, svarbu dabar nedaryti naujų. Laukiant ryškios saulės, žalumos ir tikint, kad veda Aukštesniųjų žvilgsnis per kelią kuris man numatytas. Nebelaukiu netikrų nušvitimų, nebenoriu aiškumo apie viską. Man užtektų kelių efektų nuotraukom ir muzikos.

Nuolatinis supratimas, kad gyvenu daugiau nei sapne, daugiau nei svajonėje, gal tikrai kažkokio ateivio galvoje vykstantis tripas esu aš. Kur liko eiti? Ko liko ieškoti? Dabar jaučiuosi daug labiau abuojąs aplinkai, praeinant gatve vis pasirodo seniai nematyti ženklai, aplink vis vyksta kitimas, o aš noriu tik ramaus buvimo, kurį dabar ir turiu. Gerai, kad bent dabar, daugelis bėgs per gyvenimą iki pabaigos, nesustoję, įdėmiai neapsidairę, panirę į greitą vartojimą ir atrajojimą. Aš šiandien ramus, kelionė mašina į sodą ir ten nuveikti keli darbai atgaivina. Vakarinis pasivaikščiojimas su draugu irgi. Muzika iš boiler room:

 

o man atrodo, kad mano didžiausi vakarėliai jau praeityje. Reikia vėl skaityti ir mokytis iš foto vaizdo išspausti ko aš noriu, ir nebepasitenkinti mažu, įdėt smulkumo, slaptų ženklų. Tikiu, kad galiu, žinau kad reikia. Dar viena pažįstama traukia iš Lietuvos Anglijon, taip liūdna man vėl, dėl tų trūkinėjančių ryšių. Bet suprantu, kad aš pats sau geras kompanjonas, žinantis kaip save nuraminti ir užvesti, tik reikia mokytis iš naujo būti čia nuolat blaiviam. Ir tai jau veža, jau kažkiek laiko jaučiuosi kaip apsvaigęs nuo nuostabumo aplink ir supratimo, kad šitas žaidimas gali būti laimėtas, ir laimėtas kiekvieną dieną, netgi kelias judesiais ar rankos ar akių, ar net plaukiančių minčių. Skambučiai atsiranda patys, reikia įvertinti tai, kad beveik niekam nieko blogo nesu padaręs, katalikiškumas jaunystėje davė savo. Dabar vistiek giliai esu tikintis ir žinantis ir jautęs ir matęs stebuklus, kad ir mažus bet tikrus. Aukštesni yra. Te jie man suteikia ramų kelią tolyn ir taip norėčiau sutikti dar naujų žmonių su kuriais užsimegztų draugystė. Taip žinau tam reikia pačiam eiti ir ieškoti, ir ne baruose, reivuose, ar pas priklausomus draugus.

 

Ačiū už dieną, už minutę kiekvieną
už muziką ir aparatus
programas anonimus
vaistus artimus Aukštesnius
laidus ir variklius
bėgančius pro pirštus laiko gabaliukus
svajones kurias jau išpildė
filmus ir spektaklius kuriuos vaidinau
surastus mažus stebuklus
pamokas apie trūkinėjančius ryšius
žaidimų bibliotekas, muzikos lobynus
vakaro spalvą ir ateinančias audras
galimybę būti žaidėju
mažu sraigtuku-kareivėliu
nuolatinio pažado tesėju
kamera ir juosta
veidrodžiu spinduliu filtru paspaudimu
ramiu vakaro natų ritmu

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *