kis laikrodžio rodyklės ir tai kas dabar legalu
kis siaubo apibrėžimas ir mirtis kartu
niekas nebeis į teatrą, teatras ateis pas mus
niekada pasivaikščiojimas nebus tas pats
žodžiai taps paukščiais ir pakils į dangų
krentantys žiedlapiai iš jo leisis atgal.

visada bus ritmas ir bosinio instrumento baubesys
tikrovė pavirs į filmą, nebereikės fotografuoti veidų
visi bus įfiksuoti į spastus internetinių portalų
dar viena cigaretė ir tu kartu, arbata jau atšalo
cukraus nebėra, batai vis dar šlapi.

skambutis kaip komanda judėti,
visi milijonai jau seniai laimėti
kas belieka tam kuris mato pro sienas
piešti uždarų žmonių gyvenimo naujienas
dauguma dingsta trisdešimt dvejų
sunku sulaukti amžiaus senų pranašų

Valios stiprumo pažeidimai ir nauji kvapai
Tikiu į saulė ir jos reginius kasdien
tikslus spindulys nukerta giją
amerikos prezidentas juokiasi pro ašaras
viskas netikra kas nupaišyta kreidele
vaikai nebežaidžia lauke
dar vis čia

Paskutiniai metai tyliai judėjo į priekį daugelis tikėjo kad jie bus ypatingi ir neramūs. Aš tikiu kad išsiveršiu iš kiauto, kai pamatysiu keistus ženklus. Norėčiau vėl išskristi pas juos. Uždokumentuoti viską. Kažkaip nesitiki, kad bus dar metai, atrodo ši diena paskutinė, tada juosta sustos ir bus atsukta atgal. Žvaigždė nauja gims. Noriu būti naudingas, bet neprisiverčiu mokytis, esu tik padedančios rankos ir juokinantis liežuvis. Kodėl viskas taip nepritaikyta ir nuolat reikia ieškoti, slėpynių pasaulis, atsakymai paslėpti po giliu sluoksniu nesuprantamų žodžių, netikiu kad mane kada nors vers į kitą kalbą, tai gi tai beprasmiška. Bet išvertus visą knygą atsiranda prasmės. Juokis iš siaubo jai dar gali. Skerdyklos pjūklų muziką, būgno šuviai, pagardinti aukštais dažniais. Koks receptas tiktų visiems. Aš paskutinis abėcėlėje. Kai diena eis į vakarą, man darysis vis ramiau ir kils gėdos jausmas, kad širdis davė blogus įsakymus. Rūkymas šlykštus narkotikas, taip tikėjausi jo atsisakyti šiandien, o vėl kojos nunešė nusipirkti pakelį, prezervatyvų yra namie, mano penis skleidžia aštrų kvapą, reiktų gal aplink jį plaukus apskusti, jei nebūtų porno jaučiu būčiau daugiau gavęs sekso, o dabar ekraninis pakaitalas jo. Sunku pripažinti, kad tavo veiksmai tave veda į pražūtį, bet taip yra, valgai lavoną, rūkai lavoną, klausai negyvą, barškini plastmasinę (klaviatūrą), tikslas? Man kartais atrodo kad išnykti, tai padaryti lengva kai aplink daug ginklų. Weapons of mass distribution of death. Tiktai gyvas pokalbis atgaivina ir darbas kai reikia sujungti sistemą, tada palaukti ir tada išrinkti ir sudėti į dėžutes. Visi norėtų kurti kažką amžino ir savo, tas duota tik masonams kurie stato, nors prie kiekvieno amžino lietėsi tūkstančiai. Pagamink man maisto ir taip kiekvieną dieną, nors sako valgant kas antrą gyveni ilgiau. Aš dar šiandien nevalgiau, bet žinau kad tikriausiai neiškęsiu kaip ir dienos be cigarečių. Galiu iškęsti pačio savęs pardavimą šėtonui, kardinalų pasaulio pasikeitimą į blogą arba į gerą. Prisimenu kai atrodė, kad man suteiktos visos Lietuvos valdymo teisės, prisimenu kaip besijuokiantys ateiviai privertė mane valgyti kas nevalgoma. Keista ta mano liga. Pasikeiti tu. Pasikeiti į kažką sunkiai atpažįstamo. Ieškojimas, visas gyvenimas tai ieškojimas, kai randi: psichiatrinė. Gal reikia nustoti ieškoti ir pjaustyti savo laiką į smulkius gabalėlius. Norėčiau eiti tolyn į naktį kurioje besišypsantys velniukai susikabinę rankomis laiko tamsą, tamsa scenoje prieš spektaklį, tamsa širdyje prieš praregėjimą. Ką man dar paruošė dievai, jai jau mačiau pačius velniukus ir net buvau vienu iš jų, pasirašinėjau krauju ant nuosprendžių, buvau ir pagrindinis aktorius ir aštuonesdešimt kelių milijonų laimėtojas. Būsenų neįmanoma įvertinti pinigais, galima tik prisiminimais. Esu ir jautęsis susiliejęs su kai kuriais žmonėm. Ką aš dar turiu pajusti kad pradėčiau rašyti kitaip? Ši diena buvo ir yra nuostabi atlikau visus mažus pavedimus ir viskas berods tvarkoje. Groja muzika, namie šilta, turiu pinigų, turiu draugų, turiu vilties kad šiemet tik prasidės pabaiga, pasaulinis karas prieš vartotojus, kol kas nėra kur nuvežti didžiųjų subwoferių, o taip norėtūsi paprievartauti publiką per žiedinių raumenų poras. Kada paskutinis šou. Aš norėčiau išnykti. Arba išprotėti kad laikas bėgtų be priežasčių. Kada tu paskutinį kartą jutai ekstazę, aš gal penkis kartus per praeitus metus, nuo juodos šetoniškos iki baltos mesijo. Nežinau kurią pusę pasirinkti, kiekviena iš jų baisi, ar paaukoti save amžinybei ar amžinybę aukoti kitus. Imperatorius kuris gyvena savo sukurtame košmare. Nebegaliu būti paprastas, toks šou kuris visiems vizgina uodegą. Mano narvas keistas, nes pats jį konstravau. Kur slępiąsi tiesa? Darbe. Kai neklausinėji kam ir kas moka. Už tikrą darbą moka atsitiktinis praeivis. Miestas pilnas zombių, mano galvoje jų iš praeities apstu. Norėčiau išeiti į Savo miestą ir esu taip ėjęs, kai visas miestas buvo mano, fucking šiaurės jaruzalė. Ar dar liko šiltumo tavo rankose, mano rankos bevaisės, jos nepakyla paglostyti nei tavęs nei savęs. Kol bus aplink skausmas kažkas verks kažkas juoksis. Juoktis geriausia. Kartą kai aš iš širdies juokiausi iš aukštesnių buvau nubaustas, kad dabar turiu būti apačioje. Viską įrašinėja tie kurie vystėsi milijonus metų, tie kurie mus pralenkė ir dabar laiko šitoje beprotiškoje fermoje. Geriu pieną jis irgi iš fermos, gal ten karvių gerai neprižiūri, negaliu žinoti, kaip ir nepažįstų tų kurie statė šį namą, sako kai pripažįsti, kad nieko nežinai tai pirmas žingsnis į pažinimą, tiktai kad aš negaliu padaryti to žingsnio. Vis lieka kažkokios žinios. Ko aš dabar noriu? :amžino sapno, tokiam tikriausiai ir esu, bet šitam sapne yra kiti sapnai, tai daro šitą sapną dar labiau sapnišku. Kokias turiu užduotis? Susilieti, ištekėti pro kraštus, susijungti, išnykti. Man sako, kad akivaizdžiausias būdas tai negalimas. Galimas tik ilgasis. Niekaip neprisiverčiu vis mažiau vartoti, tapti vis mažesniu, kol galiausiai susiliesiu su kokiu nors pusdieviu. Arba kažkam pasipainiosiu po ranka ir jis padės tašką. Neseniai buvo man gliūkas kad nebegaliu išeiti iš namų, tiktai pas mane gali ateiti tie kuriems rūpiu, gerai kad tai buvo tik fantazija. Skauda akis nuo spoksojimo į ekraną, skauda vidų nuo klaidų, skauda suvokimą nuo beprasmybės. Bet ateis diena kada juosta pasisuks atgal, ateis diena kai kardinaliai viskas pasikeis, ateis diena kada meilės bus per daug. Aš tikiu, kad ateis laiškas su pasiūlymu taikytis. Aš jau susitaikiau su tiek daug įvairių baigčių kad net nebežinau kas mane gąsdintų, gal tik pilka realybė, bet ateis dar paskutinis pavasaris. Ateis ir diena kada saulė užstrigs danguje. Visi įmanomi variantai nuolat vyksta, tik męs tame nugrotos plokštelės. Mano vadas tai Saulė, ja tikėti lengva. Mano vadas tuo pačiu ir Liuciferis be jo nebūtų kovos. Kova yra tai kas palaiko tvarką, amžina kova su dulkėmis. Dulkes gamina dulkių Dievas, vienas iš galingųjų. Ar esi vertinamas pagal tai kiek žmonių gali patenkinti ar pagal tai kiek dievų gali patenkinti. Ar aš dar noriu kažką tenkinti? Norėčiau pažiūrėti Porno išgerti monster energetinio gėrimo surūkyti cigaretę, norėčiau grįžti į vasarą, norėčiau daugiau nieko nebenorėti. Malda tuštumai: apglėbk ir paslėpk mane.