Day: March 21, 2012

Viskas savu laiku ir žiema ir pavasaris. Aš prie ekrano, vėl nežinau ką veikti su tiek daug pasirinkimų. Tikriausiai geriau būtų darbas. Prie kompiuterio dirbti sunku. Norisi pramogauti su juo. Aš norėčiau pramogauti su gyvais žmonėm. Atlikinėti mažus eksperimentus. Ši diena bus gera, kaip ir buvo kiekviena praėjusi. Kai žvelgi atgal beveik viskas atrodo gerai, net tos akimirkos kai kaustė didžiulis siaubas, atrodo kad taip turi būti, ir turėjo, kad aš ateičiau į šiandieną toks koks turiu būti. Praeitis tikriausiai formuoja mane kaip asmenybę, selektyvi atmintis parenka vaizdus kuriuos reikia atsiminti. Nebebijau prarasti smulkmių, o viskas gyvenime iš jų ir susideda. Nebijau prarasti ir savo gyvenimą, kad tik būtų už ką. Keisčiausia būtų žūti už praeitį, o ne už ateitį. Bet neičiau kovoti svetimo karo. Nors beveik visi męs priversti kovoti ne savo karą. Sujunginėti taškelius vedant drebančiu rašikliu: darbas – namai, namai – darbas. Skirtis aiški, bet kiek geriau pasidaro kada tai sujungi į vieną.

Aš vienas. aš netikras, kažkoks išplaukęs ir praskydęs. Muzika ramina. Saulė ramina. Kas būtų jai pabustum tamsioje smirdinčioje dėžėje. Gal mirus kažkas kas dar jaučia lieka ir lėtai verkdamas stebi, kaip kūnas yra. Niekada nenorėčiau sužinoti kas bus tiksliai po mirties. Tikriausiai kaip po miego ar sapno, pabusim dar kažkiek prisimindami, bet po truputį pamiršim. Kaip ir neprisimenam savo vaikystės, taip ir pamirštam buvusius gyvenimus. Arbata šildo mano gomurį. Kiek džiugių smulkmenų aplinkui. Lygiai tiek pat daug ir beprotybės aplinkui. Pažiūrėti pro objektyvą į visos mėsmalės vidų. Bet tu gi žinau kad mes tiesiog dar viena plyta sienoje, dar vienas debesis, dar vienas robotas programuojamas reklamos ir aplinkinių. Kažkur vakar pamečiau pakelį cigarečių, galvoju reikia pradėti jau kentėti be jų. Mano mintys šokinėja, bando apsispręsti kur šiandienos tikslas… žino kad reikės eiti praustis, reikės vieną dėžę pervežti, užeiti pas draugą. Kaip visi tie planai man šiandien atrodo keistai, aš norėčiau sėsti ir rašyti visą dieną, vis po truputį, po mažą gabaliuką. Ai dar reikės nusipirkti atpirkimo bilietų, gal atsitiktinumas bus palankus. Sako daugiau šansų yra susižaloti einant jų pirkti nei laimėti. Kas ta laimė?

Man laimė tada, kai nėra pirmojo būtinumo užduočių, kaip pats galiu rinktis ką darau, kai viskas aišku iki tam tikros datos, kai turiu pinigų nusipirkti smulkmenų. Kai kažkas paskambina…Kai esu su draugais (tokiais kuriems leisčiau save parduoti). Baisus dalykas kai pradedi vertinti kažką žmogiško pinigais. Žmogus nieko nekainuoja, pats sau turi susirasti vietą, ir būti patenkintas (jis ir yra patenkintas, jai būtų labai nepatenkintas tada svždb). Visi patenkinti, tik mada šiepti snukius iš nepasitenkinimo išlieka. Kuo daugiau turi pinigų tuo dažniau gali apsimesti kad dar kažko trūksta ir lenkti pirštus į save. Daiktas turi gerai atlikti savo pareigą. Turtingų pareiga, kuo durniau taškyti pinigus, iškrypti iš kelio. Bet iš bereikalingumo gimsta grožis. Man vis keista kaip tam tikras brūkšniukas tarpkojyje su pavinguriavimais gali veikti mane ir tikriausiai kitus vyrus. Kažkas užkoduota giliai. Dauginimosi instinktai. Instinktai kovoti kad būtum geresnis už kitus ir pamatytum kuo daugiau pizės. Bet geras darbuotojas turi mylėti savo darbą labiau nei seksą. Tiems kurie ateina dabar seksas daug aiškesnis nei man. Aš iš vis nesuprantu kodėl ir kaip. Ar reikia tiesiai klausti – ar norite su manim pasidulkinti?

Liga 1/10 nuotaika 6/10 miegas 10/10 (išties smarkiai per daug miego)

Dantistas kažką pakrapštė mano burnoje, nuėmė atspaudus, paėmė krūvą pinigų, bus užklotai dantim mirusiems (nesugalvojau kur dėti pinigų tai prisiminiau kad kažkada dantistė sakė kad du dantis protezuoti reikia). Nesuprantu aš tos magijos, kaip ir daug ko scenoje ar aplinkui. Dar vėliau eisiu į polikliniką traukti viena papuvusį dantį, protinį. Keista kad dantys taip genda, reiškias kažkas blogai su mūsų mityba. Jei nebūtų dantistų visi būtų dar piktesni, nes nuolat skaudėtų dantis, o amžius aiškiai matytųsi likusiame dantų skaičiuje. Šiaip man atrodo, kad pradėjus nykti technologijai gan greitai nyktų ir žmogus. Šią naktį sapnavau, kad žmogus tai iš žemės gelmių išlindęs keistas parazitas, kurio genetinis kodas modifikuotas ateivių, kad žmogus paverstų žemę gyvenamą jiems. Žmogus atlieka šį darbą visiškai neorganizuotai ir dar tikėdamas kad atlieka jį sau. Gal miestai skirti tam kad tarp daugelio gyventojų daug lengviau įsimaišyti ateiviams (filmai tą jau pasakojo). Man sunku įsivaizduoti tą momentą kai kažkas aukštesnio nei męs nusileidžia ant žemės (ar išnyra iš gelmių). Protu nesuvokiama. Gal jis turi specialius kvepalus kuriuos užuodus laikai jį savo draugu. Gal jis spinduliuoja ekstazės bangas. Gal jo balsas visiems suprantamas (net kurtiems). Toksai tikriausiai ir yra mano tikslas, laukti kol pašauks, kol suprasiu kad jau reikia keltis ir eiti kovoti už kažką. Šiuo metu galiu eiti tik vaidinti šitame keistame teatre. Žvelgiant pro paranojos akinius, Vilnius atrodo nesvetinga vieta. Šalta, žmonės skuba į savo pasaulius, retai kas šypsosi, o jai ir šypsosi tai tikriausiai ne tau. Eteris pilnas keistų laidų iš realybės ir fikcinių. Teatro uždanga pusiau pakelta. Eik dirbk sako visi, tai kad mano darbas keistas, akimis filmuoti filmus ateiviams, galvoje pasakoti keistas realybės matymo versijas, būti tuo kuris dirba darbą kurio dar niekam nereikia. Nors realiai kiekvieno atskirai irgi nereikia, viską galima pakeisti automatika. Taip aš ir gyvenu automatiniame pasaulyje, pabudus prisėdu prie kompo kuris automatiškai man rodo ko man reikia, pro automatines autobuso duris lipu į vidų, autobusas važiuos numatytu maršrutu, telefonas automatiškai suskamba kai kažkas surenka jo numerį, arba automatiškai pasirenka jį iš sąrašo, saulė kyla ir leidžiasi automatiškai, debesų raštus vaiko vėjai, automatiškai viskas brangsta, primindamas apie šios sistemos automatišką galą. Paklausa ir pasiūla automatiškai reguliuoja kainos kreivę. Pardavėja man nusišypso automatiškai. Automatas kalena automatiškai, krenta žemyn gilzės.

Viskas per vieną prizmę.

Kas dar turi nutikti. kad aš įtikėčiau ir šypsočiausi visą likusį laiką, nebežiūrėčiau porno, ir kurčiau nusileidimo aikštelę ateiviams. Betrūksta tik balsų, nors vėl neseniai girdėjau juos šnibždant praeivių lūpomis. Sakė – tikėk, viskas taip kaip ir atrodo tau ligos metu, tu labai svarbus ir tavo žinios reikalingos. (neaprašinėjau šių jutimųsi, labai sunku įžodinti būsenas kai esi toli ir aukštai). Šiandien aš vėl čia ant žemės, ir nežinau ką dar man veikti, todėl rašau. Tau ir sau.

Gyvenu Danguje, tik mano suvokime nori nuolat nupaišyti dar vieną dangų, kada išgersiu ko nors, ar suvalgysiu, ar žaisdamas laimėsiu, ar nusipirksiu. Tada aš atseit pakilsiu dar aukščiau. Ačiū Ne. Man užtenka artimo žmogaus ir kavos su pienu. Nebūtų kavos užtektų šilto vandens, nebūtų šilto, gerčiau ir šaltą. Nebūtų vandens kentėčiau, bet tai jau visiškai nerealu, nebent košmare kuriame męs galim atsidurti kartu. Visko per daugk, aš tikriausiai laimingesnis būčiau tikram narve, bet tokia prabanga mums nesuteikiama, tik męs ją suteikiam EU vištom. Kiek žmonių pasirašytų gyventi narvuose prie ekranų? Jei šeimininkai mylėtų savo fermą. Nuolatinis aplinkos niokojimas, tam kad popieriukai būtų blizgūs. Eiti ratu aplink savo supratimą sunkus dalykas, daugelis daiktų nuo atsiradimo iki išnykimo atlieka visiškai beprasmes funkcijas. Nebent tai pastogės arba maisto gamybos įrankiai. Man baisu pagalvoti apie mūsų maisto atsiradimo kelią, ypač mėsos. Privalai išmokti negalvoti. Tikriausiai pats didžiausias žmogaus proto atributas yra negalvoti apie tai ką ir taip žinai ir negali pakeisti pats vienas tuojau pat. Galvoti apie savo pačių keisčiausių norų pildymą. Kuo esi turtingesnis, tuo tau daugiau keistų norų galima turėti. UžGaida.

Man vis labiau gėda už tūkstančius sekundžių per kurias nieko neveikiau. Gal mano tikslas ir yra nieko neveikti ir tyliai klausytis ką man kuždu aš pats, kai nejauti skausmo tai daug labiau atkreipi dėmesį į net silpniausius kūno signalus. Į ką aš turėčiau atkreipti dėmesį. Į švyturį mano galvoje kuris leidžiasi kontroliuojamas ir skiria gera nuo blogo. Beveik viską galima greitai suskirstyti gera bloga skalėje. Valstybė… sunku įvertinti kompleksišką darinį tokioje skalėje, nors vienintelis dalykas kuriam aš suprantu kad reikia valstybės, tai kelių remontui. Žaidimai… vėl negaliu įvertinti geras blogas skalėje, yra gerų žaidimų yra ir blogų. Blogas žaidimas? Facebook. Socialiniai tinklai. Nebent tu neturi tikrų draugų ir esi uždarytas narve. FB populiarumas rodo, kad žmogus turi iš kažkur atsiradusį norą užsidaryti narve prie ekrano. Gal tai trūkumas bendravimo su žmonėmis, ten lengviau stebėti nepažįstamus. Kokioje specialybėje gauni daugiausia bendrauti su žmonėmis? Kaip specialisto – problemos skalėje: psichologo psichiatro. Kaip lygus su lygiu: pjankės. Nesugalvoju kokia specialybė turėtų būti daugiausia bendraujanti su žmonėmis, gal politikas? Tik jie nesiveržia į internetą bendrauti, vadinasi jie to net nenori, jie eina ne atstovauti, o daryti įtaką palankią sau pačiam. Bet aš tikiu kad viskas bus permatoma, ir tada matysis tie kurie dirba, o ne tie kurie užima pozicijas. Yra pozicijų kur beveik nėra ką veikti, o pinigai byra. Bent man taip atrodo. Pats esu pozicijoje kur beveik nėra ką veikti, o būsena buvimo dievu visai šalia (reikia tik thc). Svarbiausia mokėti keisti būsenas be nesąmonių. Visiems gi būna dienų kada jautiesi lyg laimėjęs milijoną, ar ne?