Month: April 2013

Stabiliai pritvirtintas prie piramidės, su visais reikalingais popieriais ir kortelėm, kodais ir kodukais, aš pilietis, man skirta kažkiek pinigų iš priverstinai surenkamo katilo. Šiandien buvau kirptis, nes plaukai jau per ilgi, rašiau pieštuku į sąsiuvinį nuotrupas minčių. Norėčiau keistis, norėčiau daugiau šypsotis, norėčiau stipresnių emocijų. Turėdamas savo valdžioje mobilų telefoną ir kompiuterį su tinklu galėčiau prisijungti prie kažko svarbaus (tikriausiai blogai ieškau). Galėčiau ieškoti išeities iš šou kasdieninės. Aš jaučiuosi vienišas, neturiu kažko kas mano širdį priverstų plakti greičiau, nebent marichuaną, bet nusprendžiau jos atsisakyti ilgam laikui, kaip ir alkoholio. Noriu vasarą būti blaivus ir tikėti, kad tai padės jaustis geriau. Mačiau besiskleidžiančius lapukus ant kaulenio krūmų, jau taip greitai viskas bus žalia. Vasarą turėsiu daugiau erdvės namuose, nes mm bus sode. Mane lengva apgauti, nes aš taip ir laukiu kažkokios keistos naujienos ar pakvietimo į kažką link ribų. Kiekviena diena man vis primena kiek daug aš praradau ir kad esu dar prieš starto juostą, paėjau atgal. Tik aplinkybių dėka aš vis dar čia, vis dar laukiu, vis tikiu, bandau mažiau vertinti ir galvoti, bet daugiau dėkoti už nuostabią dovaną iš aukštesnių. Manyje labai daug baimės, labai daug nepasitikėjimo savimi, reikia pradėti kažką keisti, tikriausiai vėl karts nuo karto nueisiu pas anoniminius narkomanus. Aš vienas ir sulaužytas, net draugai gali man į akis pasakyti kad atrodau kaip iš padivono (nemoku aš gražiai rengtis, kažkaip man tai nerūpi, bet kai tai pasako, tai žinoma skaudu, bet tai tiesa). Aš turiu išmokti būti reikalingas pats sau, save gerbti. Matyti kažkokį tikslą, bet kaip aš apie tai pradedu galvoti, man vis atrodo, kad mano tikslas ne čia. Tik baimė prieš begalybę ir tikėjimas, kad dar sulauksiu sulaiko čia. Reikia ieškoti, kažkokio deimančiuko, arba kasti anglį ir pamiršti, kad deimančiukai egzistuoja. Daryti, dar kartą daryti. Kuo toliau tuo man keistesni ir atgrasesni žmonių veidai, jaučiu juose kažką purvino, o pats jaučiuosi visiškai purvinas ir baisus. Šėtono era. Man nepatinka tvarka kurią kuria žmogus, jinai destrukcinė dauguma atvėjų. Jei ne progresas, mano koja būtų nupjauta, dabar vaikštau ir vis prisimenu tai, kad turiu būti dėkingas nesuskaitomai armijai už viską, bet norint atsilyginti reikia pačiam galvoti kaip. Norėčiau išmokti palikti kai kuriuos prisiminimus nebūčiai. Norėčiau patikėti, kad dar galiu būti laimingas ir laukti ryto, šiandien kažkiek jo laukiu, bet visiškai nesupykčiau jei jis nebeateitų. Skruzdėlynas. Išnykęs tikslas išskyrus malonumą. “net malonumą patirti nebėra jokio noro” žinoma gali sau prisigalvoti kaip staigiai viskas pasikeičia, bet tikriausiai staigiai niekas nesikeičia, nebent atsiveria informacinis energetinis laukas ir ateina psichozė, bet palieki tada vienas. Nusipirkau loterijos bilietą, kad vakare pasvajoti, tik kuo toliau tuo mažiau svajojasi, persotintas tas vakarų pasaulis. Nusipirkau vaizdo kortą žiemą už krūvą pinigų, nusipirkau žaidimų ir nei vieno dar rimtai nežaidžiau. Turiu mašiną, tik neturiu kur važiuoti. Gal todėl dauguma žmonių savaip eina iš proto, įdomu kiek procentų pasaulio nenorėtų pakeisti savo darbo, kiek daro tai kas jiems patinka? Kelis pažįstu, pats kažkada tai dariau, tikėjau. Dabar tikėjimas baigėsi. Baigėsi tai ko tikriausiai niekada ir nebuvo. Kaip susigalvoti kažką ko nori siekti? Turiu šiokį tokį norą, norėčiau tvarkyti ir surinkinėti kompiuterius, bet kaip tai apraizgyta visokiom nesąmonėm. Neturiu aukštojo, neturiu patalpų, neturiu klientų, neturiu pinigų startui. Turiu tik savo galvą ant pečių ir visą pasaulio laiką išmokti būti laimingu.

Reikia atgauti valią. Dabar jos nėra. Aš niekas, gerai kad turiu donoro kortelę.

Kiekviena diena priverstinė, niekaip neįvykdau mažų bet svarbių užsibrėžtų tikslų. Tikiuosi dar teks prisijungti prie informacinio lauko, bet net to bijau, kai prisijungiu minimaliai mintys plaukia tikrai greitai ir jų tiek daugk, bet norisi pasijungti daugiau, ir pasiknaisioti jame atsakymų į tai kas man rūpi. Keista būti šito apgedusio kosminio cirko dalyviu, aš tikrai tikiu, kad dar šiame gyvenime sulauksiu išsilaisvinimo, nors ir dabar praktiškai laisvas, su priverstiniais teksto skaitymais kiekvieną dieną. Dar vis tikiu, kad sapnai ir tie keisti sutapimai kai prisijungi prie informacinio lauko skirti tam, kad aš neprarasčiau vilties laukti savo valandos. Minčių kaleimas, kažkaip susikaupti ir bandyti išsilaisvinti, man tiek nedaug trūksta. Dabar aš sistemos paribiuose, reabilitacijos programoje, reabilitacijos nuo per didelių informacijos kiekių ir trumpų žvilgsnių į tolimą ateitį. Išmokti apsiriboti šia diena, išmokti džiaugtis ir šypsotis vis prisimenant galimybę sapnuoti atviromis akimis, eiti per mitą, per legendą, sukti visatą aplink vieną tašką, save. Kaip tai pavojinga, tik kelis kartus pavyko atsijungti be ligoninės pagalbos, bet aš tikiu, kad išmoksiu ir tai. Surasiu savo komandą, jei ir nerasiu tai susijungsiu su gamta, arba kaip jau yra buvę, siurbsiu energiją iš aparatų. Gerai, kad žmogus nemato ir nejaučia kitokios energijos nei įprasta, aš kartais jaučiu. Prisimenu kaip mačiau, kažkokius keistus kito pasaulio chirurgus pasilenkusius ties mano lova, tam kad padarytų intervenciją, nes aš nuėjau per toli. Žinoma galima viską nurašyti mistiniam f20, bet realiai man tai iki šiol įdomu, tas jausmas kai staiga pajunti daugelį fiksavimo prietaisų kurie fiksuoja tave, ir pasijunti didžiulėje fermoje (nuspręsti ar tai gerai ar blogai jau nebegali, tik tas baisus jausmas, kad tu vienas ir begalybės). Baisu kai intervencija atima laisvą valią, kažkokia nežemiška galia tave pajungia prie kažkokio keisto dieviško tikslo, bet tai neįvyksta iki galo, atsitiktinumai ir realybės įsikišimai viską atstato į vietas, vėl pilka ir keista, kaip aš čia išbuvau tiek laiko nepradėjęs rėkti KODĖL?! O laimė tikriausiai bandymas atsisakyti klausimo kodėl keliamo per dažnai, nėrimas į gyvenimą kuriant savo sistemą, mano sistema būtų išeiti iš šitos realybės į informacinį lauką, pas ten tūnančius demonus, tam reikia pasiruošti. Pradžioje susitaikyti ir pamilti save, taip ir rašo visos knygos apie energiją (pinigus). Kiekviena diena turi būti mažas žingsnelis į savęs kontroliavimą, tik man nepatinka tai, kad būtinai reikia jungtis prie sistemos, negali nuo jos pabėgti, negali nusirengti nuogas vasarą ir eiti pasivaikščioti į miestą, kiek daug visko reikia priimti kaip duotybę, kaip tai ko negali pakeisti, o jei ir nori keisti, tai visa tai kvepės loterija. Likti su savim. Savim vienu, ir visa informacine beleberda galvoje. Išmokti pradėti mastymą nuo pradžios taško. Tikrai galima susisiekti su didesniais nei bet kas žemėje, tik tai yra ribojama ir gydoma. Aš bandau mažinti mane ribojančius vaistus, ir jaučiuosi geriau, greičiau. Daugiau visko sapnuoju, sapnai darosi ryškesni ir ilgesni. Tikslas iškeliauti į sapnų pasaulį, tuos keistus pararelinių visatų darinius kurie mus supa. Mūsų pasodinimas ir prijungimas prie konsolių gali būti geras, gali būti blogas dalykas, nelygu kas vyks su kontrole. Savicenzūra. Kiekvieną rytą, ir kiekvieną vakarą vizualizuoti išsilaisvinimą, nuo mus apraizgiusių nereikalingų poreikio gijų. Man net baisu įsivaizduoti armiją norinčių keistis su manim vietomis, aš norėčiau keistis tikriausiai su nieku. Man gyvenimo pasekta istorija per gili ir per aštri kad jei užtektų dabar populiarių medijų naudojimo, kad ją papasakoti, žinoma yra haliucinogenai ir galimybė pasiimti trijų dienų atostogas, kad susijungti su informaciniu lauku. Kaip man visdėlto gerai, kad aš per mėnesį gaunu kažkiek piniginės energijos realiai už nieką. Kompozicija savų minčių, pridedant tas kurios traukia į priekį, traukia pas kitus. Kiek karių dabar treniruojasi su kompiuteriais? Kiek jau išdalinta komunikacijos priemonių? Kiek dar laukti iki visiško kracho, ar tai būtų meteoritas, ar klimato pasikeitimas. Kiek reikia turėti drąsos sau į veną susileisti beleko, dažnai ta drąsa susijusi su nežinojimu. Kaip galima pradėti kelionę pas Dievus ir Demonus? Minutę susikaupti. Ir… pradėti atsisakinėti kuo daugiau visko, neleisti noram valdyti. Šiandienai aš neturiu pinigų, viskas buvo išleista beprasmiškai, kartu su draugais. Norėčiau vėl pradėti kurti. Ar tai būtų teksto, ar eilėraščio eilutės, ar fiksuotos nuotraukos. Man dabar tikrai nuobodu, ir kaltas aš pats, kad nebemoku susirasti kažko jaudinančio neskaitant pornografijos. Muzika groja, bet jai tapau pakankamai neišrankus. Ką aš galėčiau sukurti įdomaus? Galėčiau aprašyti tą informacinio lauko vietą prie kurios aš prisijungiu, bet kaip sunku kažkaip suspausti milžiniškus informacijos ir jausmų kiekius, kaip aprašyti nuolat besikeičiančią nuotaiką?

Bet viską gali išgelbėti šypsena ir juokas, kol turi oro įkvėpti ir vandens atsigerti…

Taip noriu

Daug sapnuoju (labai daug), gaila labai nedaug prisimenu, viskas staigiai išgaruoja iš galvos, nors sapnuoju veiksmą, dažnai su seniausiais savo klasiokais. Neseniai sapnavau kad mane uždarė į durnyną nes kalėdų seneliams į dovanų maišus prišikau ;] Kažkodėl.
Skaitau apie pinigus ir jų darymą, vieną supratau, labai labai norint gal ir galima užsidirbti labai daug pinigų, bet tam reikia aukoti praktiškai viską, kai kur rašo užsidirbk 250 dolerių daugiau nei seniau, jei tu negali užsidirbti tiek tai vadinasi ir milijonierium nelabai nori būti. Aš norėčiau būti saugus, kol kas esu saugus 720lt į mėnesį. Galima sukurti kažkokį tikrai gerą planą, kaip nulupti milijoną, bet deje tokių planų turi daugelis ir didžioji jų dalis sudega, nors ir rašo knygose, kad bankrutuosi tikriausiai ne kartą, vis dėlto pinigų darymas tai žaidimas, loterija. Kažkaip reikia užsikrėsti idėja, tapti to žaidimo profesionaliu lošėju. Nors laisvo laiko aš tikrai turiu. Man patinka būti laisvu nuo įsipareigojimų, nors realiai tai aš jais apraizgytas, mažais, bet svarbiais. Pinigai kaip energija, kurią valdo žmogus, nominali, gyvuojanti susitarimo ir patogumo dėka. Dar bus biržų korekcijų? Kai pinigai spausdinami, skolos rašteliai… Sugalvoti kažką naujo, ne per naujo, nekopijuojamo, arba kopijuojamo tikrai sunkiai. Sukurti savo piramidinę struktūrą, tapti lyderiu investuotoju, verslininku. Net nežinau ar tai mane traukia, žinoma knygos uždega ta idėja, kad tai įmanoma, bet man tikriausia įdomiau būti mažai pastebimu, paprastuoju žmogumi, ir nugalėti savo ligą, nugalėti išmokstant kontroliuoti informacijos srautus galvoje, išlikti blaiviam net per psichozės priepuolį, neišsiduoti ir bandyti užfiksuoti. Gal tai ir beprasmiška, bet man atrodo, kad dalis tada tekančios informacijos gali būti vertinga. Tada matai viską kitaip. Ir vat tą “kitaip” reikia perkelti į tekstą.

Vis gaunu pasiūlymų dirbti Anglijoje baltą darbą, bet tikrai nenoriu ten važiuoti, mane baugina dideli miestai. Mane baugina tai kad būčiau atskirtas nuo artimų man žmonių. Žinoma galima pasinerti į darbą ir kompiuterį. Bet tikrai nesinori visur priverstinai naudoti anglų kalbą. Žinoma ten galimybių daug, ten šiaip daug visko, bet aš nenoriu.

Pradėjau mažinti vaistų dozę. Tik ją sumažinus pajunti kokie tie vaistai ištikrųjų stiprūs.

Reikia mest rūkyt.

Buvau kaune pas Vy.

Klausau naują The Knife albumą http://pitchfork.com/advance/62-shaking-the-habitual/
Klausau naują Bonobo albumą. ir tas ir kitas kokybiškas, gražus, bet kad kažką iš jų norėčiau klausyti antrą kartą? kol kas ne, šiaip dabar antrą kartą norėčiau paklausyti tik Vy rinktų rinkinių arba kažko iš savo arba Dmnt youtube favoritų.

Šiandien dar nevėlu, aukščiau rašytas tekstas kabojo ilgai. Atrodo kad nebeturiu ką pasakyti. Jaučiuosi nepilnas, atskirtas nuo savo komandos, atskirtas nuo savo laiko, ištrauktas iš sapno ir įmestas kapstytis po žlungančią išprotėjusią sistemą. Esu užimtas iki rugpjūčio 9 berods, bent iki keturių dienos, penktadieniais iki dviejų. Ten jaučiuosi ne savo vietoje, kažkokiame keistame darbe už kurį moka 720 ir duoda pavalgyti. Noriu kažką kurti, bent atnešti priemones tam. Sujungti laidus kuriais bėgs energija ir informacija. Išmestas ant kranto, suvokiantis beprasmiškumą ir ieškantis būdų nustoti galvoti ir vertinti. Kiek daug aš pasikeičiau per tiek ligos epizodų. Dabar aš be vietos, gerai kad ne amerikoje gyvenu, jau seniai būčiau nusišovęs. Sunku laukti dar vieno karto, kada viskas pasidarys aštru ir svarbu, ir aš (koks tai saldus melas) būsiu svarbus. Diena iš dienos bandau vertinti, tai kas vyksta aplinkui, ir baigiu suvokti, kad aš kažkokiam apkrėstame merdinčiame rojuje. Pažvelgiu už lango, o ten pasaka su liūdna pabaiga. Žinoma galima išmokti šypsotis ir džiaugtis, bet kai smegenų apsukos pasiekia maksimalias kaifas eina iš šokinėjimo nuo siaubo į ekstazę ir atgal. Aš taip noriu sulaukti pabaigos, tuštumos, ramybės. Išmokti išjungti save. Beprasmis feedo skrolinimas ieškant deimanto ir naujo mesijo. Dar viena diena mano beprasmiškame sukimesi po daugiaplanį pasaulį. Norėčiau išmokti būti patenkintas be gamtos sukurtų ir nelegaliai perkamų ir rūkomų priemonių, norėčiau išmokti pasitenkinti savimi. Kai tiek kartų mačiau tiek savo personalinės pabaigos variantų, darosi baisu, baisu to, kad gal reikės pergyventi juos visus. Netikiu išnykimu, tikiu amžinu šokiu ir ėjimu, skausmu kuris teikia malonumą. Bijau, bijau dar kartą atsidurti ant operacinio stalo, kai pasąmoninė savižudybė vėl paims viršų ir aš sužalosiu save. Męs šokinėjame tarp artimų realybių vis likdami toje kurioje męs dar esame. Aš jau kiek kartų turėjau mirti, kiek kartų ėjau jos pasitikti ir vis kažkas sulaiko mane čia, gal tai, kad čia dar laukia kažkas svarbaus, gal tai tiesiog dar vienas įrodymas to, kad negali pasibaigti, o kai tai tyčia ar netyčia atsitinka esi permetamas į realybę kur tai neatsitiko. Kiek nedaug šitam pasauliui trūksta iki rojaus. Aš jame jau dabar praktiškai gyvenu (nors net savo kambario neturiu, bet ne kambarys yra rojus, rojus tai būsena) rojuje. Nereikia galvoti ar turėsiu valgyti ir kur šiltai pernakvoti. Jei turėčiau vadą kuriuo tikėčiau būtų gerai, arba jei turėčiau ką saugoti ir kuo rūpintis. Dabar turiu rūpintis savimi, pats susigalvoti koksai mano planas. Kol kas plano nėra, nebent išmokti kontroliuoti ligą, ir išmokti būti vienam, nebėgti pas draugus kai tik yra laisvo laiko. Norėčiau užsikrauti idėja, kad šitą pasaulį dar galima sutvarkyti ir pradėti po mažą gabaliuką jį tvarkyti. Pirmiausia sutvarkyti save, numesti priaugtą svorį, mesti rūkyti legalų ir nelegalų rūkalą… šiandienai berods tiek. Tikiuosi susapnuoti kažką įdomaus. Tikiuosi ryt pabusti su nauja jėga ir eiti, daryti, tikėti ir kurti.