Turėtum gauti achievmentą, jei būtų mano valia…

Viskas tyliai burzgia, aš galvoju kad gal kažkiek ir per tyliai, nors traukiniai ir važiuoja ir gamyklos burzgia, gaminami žaisliukai, trumpalaikio vartojimo. Vakarų pasaulis pertękęs, kaip man baisu tai stebėti, kaip maistas keliauja į šiukšlių dėžes.

Sunku rašyti, gal trečią dieną vis prisėdu, parašau ištrinu. Kažkaip norėčiau daugiau nuoširdumo iš savęs. Negaliu pasakyti, kad blogai gyvenu. Koja sugijo, mašina sutvarkyta. Keli draugai dar vis šalia. Gyvenu kaip karalius, vėl ir vėl. Net keista kaip toli męs pažengę keliu į komfortą. Namus šildo automatiškai, žinoma nutręšia už tai daug pinigų, bet vis tiek komfortas. Pilna parduotuvių, pilna ir visko virtualaus. Gali bėgioti po teksto eilutes kažko ieškodamas tikrai ilgai, ir tikriausiai nieko nerasti. Kiek paveiksliukų, kiek teksto kiek muzikos, taip liūdna suprasti, kad gyvenimas toks trumpas, nors ir nesinori čia užsibūti ilgai. Gali žaisti iš kelių milijonų virtualių žetonų virtualiuose kazino su nepažįstamais virtualiais pavidalais kurie reaguoja į tai kas vyksta ekrane. Kažkas viską valdo, kažkas turi būti atsakingas. Gal dar alaus? Šiandien negėriau, visai neliko pinigų, o jau naujus pirkinius esu suplanavęs. Dar mėnesis ir grįžtu į darbus. Dabar dar galiu skirti laiko skaitymams. Milžiniška konkurencija būti čia, nors aš ramiai sau ir gatves šluočiau ir gyvenčiau. Kaip man šiandien gaila kad kažkada už savo kompiuterį mokėjau daugiau nei 5000lt, dabar už tokią sumą du žvėris susirinktum, bet taip turi būti, turi sumokėti už progresą. Stovi kompiuteris ir dabar su pora pakeistų dalių į geresnes ir dar visai nieko, tikrai nesiskundžiu. Kiekvieną kartą kai prisėdu prie ekrano jaučiuosi kaip kažkoks keistas kūrybos ir blogio fanas. Bendrauju su ekranu, knisuosi kitų žmonių kūriniuose, karts nuo karto nuspausdamas like. Kiek nedaug dar padaryta virtualioje sferoje, kiek dar atradimų ir revoliucijų. Net baisu pagalvoti kas bus po 50m, jei bus. Tas “jei” toksai keistas, kai spaudi mašinos gazo pedalą jį jauti. Jisai visada šalia kai eini šalia gatvės, ar kai žvelgi pro balkoną į apačią. Kaip keista suprasti kad nuolat balansuoji ant kažkokios ribos tarp nebūties ir džiaugsmo, džiaugsmo spausti gazo pedalą ir važiuoti kažkur kur esi laukiamas. Visi važiuoja, visi turi kompiuterius ir mobiliuosius telefonus, pinigai virtualiose piniginėse kurias atstovauja kortelės, nors lygiai tai pat gerai galėtų atstovauti ir tavo pasakyti kodai 852340212, tai mano identifikacija tarp nesuskaičiuojamų daugybės. Aš galiu sau leisti būti ramus, galiu leisti sau vartoti tai kas uždrausta, nes man tai patinka, kodėl tai kas daro mano dieną geresnę turi būti uždrausta? Nors tai kenkia minimaliai. Ar man gerti tabletes, kurios daro neaišku ką?

Tikslas užsitikrinti ateitį, sau, savo vaikams, savo vaikų vaikams. Pasiimti jackpotą ir nurimti. Aš netikiu kad gyvenime dar pasiimsiu didįjį laimėjimą, nes jau tiek jų surinkta.

Galvojau, kad jei ne saugos diržai, tai aš jau būčiau pavirtęs į medį. Susijungęs su gamtos ramybe. Bet ne. Dar kažkam manęs reikia iš aukščiau. Informacija iš ten prasimuša pliūpsniais, tokiais kurios taip sunku užrašyti ir prisiminti. Sapnų pasaulis irgi neramus. Neramu ir pasaulyje, bet laukia didieji kraustymosi metai, aš taip tikiu, kad man nereikės bėgti. Vienas draugas siūlo darbą anglijoje, bet aš visiškai nenoriu, nors ir darbas baltas. Aš noriu sulaukti mito galo, pasakos pabaigos ir kracho, kada vėl išnyks milijonai. Man neduos niekas ginklo, o man ir nereikia, mano ginklas mano galva, kad ir kaip ji būtų lėtinama vaistų ir injekcijų. Man greitis per mažas. Galėčiau išvažiuoti ir palikti visą savo prisiminimų bagažą kažkur toli, bet šnekėtis ne savo kalba man nepatinka, būti su ne savo seniai pažįstamais žmonėmis. Aš taip noriu būti lakūnas bandytojas naujų vaistų, taip noriu būti donoras, paaukočiau savo daleles, kad didesni nei aš pabaigtų mano kovą. Aš kovoju už laisvę nuo išgalvotų draudimų ir kažkokių keistų mokesčių kai tik kažką atlieki su savo pinigais. Aš noriu susivienijusios žemės, ir negaliu suprasti kaip pasaulyje taip daug konfliktų. Esam kažkokių skirtingų fermų vištos, sumestos į vieną krūva virtualiame WC, net ir dabar daug žalių lempučių man signalizuoja žmones kurie tikriausiai neturi ką veikti ir laukia to pranešimo, kad jų numeris išrinktas laimingu. Nėra laimingų numerių kol męs gaminam ginklus. Kam gaminti ginklus. Kai problemos išsprendžiamos taip lengvai. Aš noriu būti laisvas ir pasiprašyti į aukštesnių būtybių globą, nenoriu priklausyti lietuvai, kaip kažkoks minusinis pilietis, kuris už tai kad jam skauda gauna 700lt per mėnesį ir iš jo tikimąsi, kad jis leisis ir gers vaistus kurie jį bukina. Ir kiek daug tokių bukinamų. Ištisi miestai tų kurie nenori jausti ir būti jautrūs, nes pradeda verkti nei iš šio nei iš to, o po to juoktis. Prisimenu kai pradėjo priimamąjame judėti grindys, bet jie greitai viską sustabdo, nors dažniausias kelionės pabaigos taškas tai psichiatrinė ligoninė. Ir viskas todėl kad galva pradeda suktis per greitai ir bando prasikasdama išaiškinti kodėl man skirtas vergo vaidmuo, persotintame pasaulyje. Taip aš esu vergas, ir net nėra tokių kaip aš biržos, nes mūsų kaina minusinė. Tą ir sako bedarbystė. Aš svajoju apie sistemą, kurioje visi turi darbo ir visas pasaulis triūsia, kad būtų pasiektas tikslas. Tikslas norėti būti čia. Tikslas per šias dienas nepasiektas. Noriu užmigti ir grįžti atgal į pirmą klasę. Kiek nedaug liko atmintyje iš tų dvylikos metų, kažkokie papaišymai net atrodo paišyti ne profesionalo ranka, bet gi turi pasitikėti savo prisiminimais ar ne? Jie gi tavo, jie tai tu, bet jei jie tai aš, tai aš pakankamai nusitrynęs, apvoliotas dulkėse ir nesuprantantis savo tikslo. Jei tikslas būti geru, tai sistema verčia tave būti blogu nes čia per mažai vietos ir męs ją dalinamės. Noriu būti gamtos dalis, ne beprotiškos sistemos.

Aš griežtai atsiriboju nuo savo galvoje sukurto monstro kuris nori išnykti. Aš tikiu, kad aukštesni yra, ir jie man padeda, tik nenoriu meluoti, išrinktieji išrinkti kažkokiam simboliniam paaukojimui, tokie kaip cigaretės vėjuje, kurios matosi iš labai toli. Kiek jau žmonių kvietė aukštesniojo pagalbos, bet nesulaukė. Aš sulaukiau net neprašydamas. Viskas susidėlioja į vietas, lyg puzle. Aš žmogus kurio tikslas ieškoti tų kurios palietė išrinktųjų dalia ir papasakoti tai, kad viskas tik žaidimas, žaidimas su žaidėjais kurie nori žaisti su tavimi.

Prašom neteisti.