Karšta

Sėdžiu kabinete ir galvoju, kur aš per tiek laiko nukeliavau? Ogi niekur, nuo namų kuriuose užaugau esu nutolęs 10 minučių pėsčiomis. Šiandien vėl nenorėjau keltis, nors pabudau vos po penkių, varčiausi iki 8 lovoje bandydamas pagauti kokį įdomų sapną, ir nieko. Pats nebesuprantu ko noriu, jau senokai negeriu ir nesileidžiu vaistų, tai nuotaika stabilizavosi, nei aukštai nei žemai. Neberandu ko ieškoti internete, tiesiog žiūriu srautus paskaitinėdamas random informaciją, net nulindau į tor anoniminį internetą, tai ten džiugiau netgi, narkotikų krūvos, žinoma kainos didokos, bet apie tai parašysiu kitą kartą, kaip daugiau būsiu atkapstęs ir žinoma ten slepiasi ribinis porno ir net cp. Karts nuo karto nufotografuoju debesis, taip norėčiau žinoti, kad liko nedaug, iki ko nors, žemės magnetinis polius slenka dideliu greičiu, bet tam ši naujiena ir yra, kad neramintų, kad primintų jog nėra pastovumo… Kasdien vis tas pats, greitai iš vis nebeliks nieko ir reikės pačiam galvoti kuo užsiimti, jaučiuosi purvinas ir nereikalingas, nebent dėl savo gaunamų pinigų, ar trumpam pokalbiui. Taip neliko nieko kas džiugina, kad net baisu ir alkoholis ir m beveik nieko nebeduoda tik nustumia pilkumą šiek tiek toliau. Tikiu, kad nelieka nieko, kai nekuri sau tikslų. Mano tikslas išlikti blaivaus proto, kuo ilgiau. Dabar tai lengva, nereikalauja pastangų. Kasdien reikia atlikti kažkokius veiksmus, man pikta, kad negali miegoti kiaurą parą, man liūdna, kad esu vienas ir pats sau nereikalingas. Kur galėčiau surasti ramybę? Kiek suprantu, ta dovana tik išrinktiesiems, arba reikia išmokti būti nieko nereikalaujant, tiesiog būti kol dar galiu, kol dar veikia auksinis parašiutas ir yra mm mčt brls ir keli draugai. Nieko nelieka, tik noras pasislėpti nuo pasaulio beprotybės, kur nors saugiam kamputyje, bet žinau, kad ten ilgai neišbūsiu, norėsiu eiti pas ką nors, kas tuo metu laisvas ir neprieštarauja mano draugijai.

Noriu palikti viską, nebežinau nei kam nei už ką, aš esu čia. Bijau eiti susitikti su naujais žmonėm, pabaigęs savo kursus kasdien nežinau kur dėtis, nebent lysti atgal į lovą ir laukti, velnias žino ko. Gerai bent, kad dar yra muzika, bent tai kartais atpalaiduoja. Kiek dar laiko, kol viskas pradės griūti? Kol pradėsiu lūžti aš pats. Taip laukiu, kažko, pats negaliu apibūdinti ko, gal idealaus debesies danguje, gal draugo skambučio siūlančio susitikti ir pasidžiaugti mažais malonumais kurie ištiesų tokie pigūs. Kasdien nieko naujo, tik tas jausmas, kad net pats nebesupranti kam tu čia.

Reikia eiti į parduotuvę ir nusipirkti visokių mažų džiaugsmų, vistiek nesugalvoju kur dėti pinigus, kam skirti savo laiką. Reiktų kaupti pinigus, kol kas man reikia vieno prietaiso, tai nešiojamo hdd, daugiau nieko nesugalvoju, nebent nusipirkti rūgšties ir išvykti į kelionę po save.

Reikės ieškotis darbo, arba pačiam jį susigalvoti, kažkiek dar tikiu savimi ir pasauliu, taip nedaug trūksta iki pilnos laimės, kažkokios užduoties, kurią įgyvendinus būtų pasiektas šioks toks pilnatvės jausmas. Vis ieškau internete kažko, ko pats aiškiai apibūdinti negaliu, gal kažkokio virptelėjimo, kažkokio pasitenkinimo.

Taip ir tikiu, kad dar surasiu, jei kažko nerandu tai pats kuriu, trumpus savo paties jutimų aprašymus.

Nelieka nieko tik laukti, kursų pabaigos, dienos galo, ir tada vėl viskas iš naujo. Bet jaučiuosi bent kažkiek išsilaisvinęs, be vaistų tikrai geriau, esu ramesnis nors realiai jie turėtų raminti, bet atvirkščiai dažnai kelia nerimą, žinau, kad esu pasiekęs beveik visišką nieko nenorą, tikriausiai tai iškrypusios kultūros bruožas, kad reikia versti save norėti dar ir dar ko nors, vis bandyti kažką naujo. Aš tenoriu artimo žmogaus, dėl kurio būtų galima stengtis, bet jei jo nėra, tai tikriausiai aš jo nevertas, gerai bent kad turiu kam paskambinti, arba galiu kaip dabar parašyti sau, bet viską pakabinti kažkur internete.

Besitęsiantis intro į tikrąjį gyvenimą…