Kiekvienas savaip bando, aš paprastai. Tiesiog nežinau. Gal dar liko kažkiek laiko, bet tikriausiai nebedaug. Vis kažko ieškau, pasirinkimas yra. Viskas sujungta. Troleibuse vėl iš atskirų žodžių susidaro pranešimai man, bet aš nekreipiu dėmesio. Šiandien prisiminiau, kaip prieš keletą metų buvau visiškai iškritęs iš realybės, viskas buvo taip kaip ir seniau, jokių vaizdinių haliucinacijų, tik jausmas, kad atsiradai kažkur kitur, kur taisyklės kitos, ir adrenalinas visa jėga smogia. Kiekvienas čia supranta viską kitaip. Aš taip norėčiau, atgal pas beprotybę. Tada ramu ir baisu vienu metu. Sustoti nereikia, technologijos varo mane iš proto, linija jungianti su daugumos pasauliu vis plonėja. Palaiko tik tai, kad gyvenu ne vienas. Palaiko, kad nueinu pasišnekėti su kitais. Perpildyta…

Ramiai sustoju, nesuprantu kitų, tik apsimetu. Kasdien turi šansą pasikeisti. Aš nebežinau ką keisti. Pasaulis keičiasi, taip lėtai nepastebimai, bet ateitis tik gąsdina. Mes gyvenam tikėjimo ateitimi sąskaita. Aš tikiu, tikiu tuo jausmu kuris būna atsikėlus 5 ryto ir einant namo per miegantį miestą. Norisi paklausti savęs – ar aš realus? Nes mintys kyla, kad mačiau tą paaiškinimą, ir jau ne kartą. Simuliacija…

Daug kartų besisukantys žodžiai ir mintys, paaiškinimai, kad esi ne tik fermos dalis, kažkas daugiau. Ir daug visokiausių pažadų.

Aš vienas, visiškai vienas su savo mintimis. Laikas eina taip lėtai… Kasdien po gabaliuką nevilties, kapsi, teka. Aš beveik pilnas, kaip visada laukiu.

Milžiniška konkurencija, daugiau informacijos, nei spėčiau suvartoti, bet mano nuomonė paprasta: its only a game, a dream.

Lėtai juda. Kasdien turiu šansą, vėl viską suprasti, ir vėl pamiršti chemikalų pagalba. Kasdien turiu norą, kai kurie žmonės mane traukia, aš juos laikau didesniais nei aš, bet jaučiu, kad greitai liksiu vienas, su svetimom mintim galvoje ir kažkokia iki galo nesuvokta misija.