Sunkiausia kai neturi darbo susirasti prasmingos veiklos. Vakar atlikęs nediduką nemokslinį eksperimentą, net nustebau kiek daug įtakos aš pats ir mano nuotaika turi hmmm man pačiam ir mano nuotaikai. Pasaulis skiriasi nuo tuo metu galvojamų minčių, netgi šokolado valgymo būdas jį keičia (galima griežtai kasti, galima saldžiai čiulpti). Kartais tai taip sunku pastebėti. Mano nuomone taip yra todėl kad…(( čia per ilga istorija apie apskritimus tieses liestines kodus ir autoexec failus (joke).
Pradedi gyventi tada kada užduodi mažai klausimų “kodėl”, nes tiesiog nujauti kodėl. Gal net jautimasis tikrai pilnavertiškai gerai, dažniausiai yra susijąs su klausimo “kodėl” nekėlimu ir priėmimu visko to, kas duota, kaip dovanos (a present). Žinoma tai nereikškia, kad reikia būti daržove ir nieko neveikiant laukti kol atskris viskas į burną. Reikia žaisti, žaisti šiuo metu rezgamu realybės kodu, galima jame padaryti skylių, galima išnaudoti jau esamas. Svarbiausia žaisti ir būti menininku. Manau kiekvienas geras darbuotojas ir žmogus yra meninkas, kažkokios sferos burtininkas. Net išėjus pavaikščioti po miestą atsiveria nuostabus visa ko vaizdas. VISA KO (mastercard & ko). Viso to ko reikia. Viskas po ranka, viskas čia pat: nuo gražių merginų iki haliucinogeninių narkotikų. tai gi aš noriu kaip tikras pankas klausyti tainted love:
The Living End – Tainted Love (Soft Cell)
Ir eiti į miestą šokti išprotėjusio balandžio šokio (ale pogo) Klausant ką gali padaryti pankai iš popsiuko:
Second Floor Daycare – Baby One More Time (Britney Spears)
klykiantys lūžtantys pankų balsai atskleidžia realybės trūkinėjimą tiesiai mums prie kojų. Jie nuostabūs ir aštrūs, menas turi būti saldžiai aštrus ;]
Niekada nesupratau kokio piktumo ir durnumo turi būti žmogus kuris liepia uždažyti hip hoperių puošiamą miestą lygia ir pilka spalva. Kodėl jie neturi teisės palikti savo žymės? O jis turi teisę uždažyti tai ko pats nesukurtų net priremtas su kalašnikovu. Kai kurie užrašai ir piešiniai yra tokie geri kad aš skirčiau pinigų autoriams už miesto puošimą (pvz: manęs realybėje nėra).
Jai pradedi galvoti kiek daug dalykų galima būtų sutvarkyti geriau gali tiesiogine to žodžio prasme išeiti iš realybės, nes realybė jau seniai gyvena kažkada kažkieno 9ale dievų) užkoduotą gyvenimą, o męs turime galimybę ją šiek tiek pakeisti, padaryti šiek tiek mielesnę šiek tiek labiau besišypsančią. Didžiulis žmonių kiekis juda kaip brauno dalelės – visiškai beprasmiškai nors įsigilinus į kiekvienos jų judėjimą galima pamatyti kažkokį gana aiškų tikslą, bet paėmus didelius jų kiekius judėjimas tampa visiškai chaotiškas. Neverta nervintis dėl visumos (nebent tam aukoji gyvenimą ir rizikuoji išprotėti) verta nervintis tik dėl savo paties jautimosi gerai, o jai tai kiekvienas žmogus sugebėtų daryti nekenkdamas kitam, neapgaudinėdamas ir nesukdamas skanesnės pyrago pusės į save būtų visiška pasaka 9dangus). kiek suprantu šiuolaikinės komunikacijos priemonės, mobilūs telefonai, internetai, ir daug daug beverčių vaizdo kamerų anksčiau ar vėliau tai leis atlikti, būtent: prižiūrėti rojų arba pragarą žemėje, bet tai atlikti netikint į Dievą bus labai sunku. Trūksta tik tikėjimo savimi, kitu, draugu, bet ne aklo o aiškiai pamatuoto. Aš pavyzdžiui tikiu Valinsku. Nors jis nepadarė kol kas dar absoliučiai nieko, bet tai nereiškia kad jis mafijozas. Pajudinti sienas uždažančių širšių lizdą gali tik menininkas o ne geras laidų vedėjas. geras laidų vedėjas gali vesti šitą beprotnamio šou ir vienintelis dalykas ko aš iš beprotnamio noriu tai galimybė turėti DARBĄ visuomenės labui.
Linkas:
http://www.callia.lt/2009/09/07/tiesa-apie-turgu-labiau-rusijos-bet-tendencija-jauciasi/
reikia rašyti trumpai
