Mėlynas dangus

Šiandien dangus mėlynas, o aš stiprus (nejaučiu jokio ligos virptelėjimo) ir pasiruošęs nerti į penktadienio malonumus. Kiekvieną kartą panašius, bet ir šiek tiek skirtingus. Kažkodėl šiandien nenoriu nirti į muziką, skaitau Sorokino Ledą, gera knyga, gal ne tokia gera kaip pelevino, bet skaitosi visiškai greitai ir prigauliai. Turiu dar vieną jo knygą, buvau visai pamiršęs koksai malonumas skaityti knygas, tik reikia susirasti kas patinka ir tada akys pačios bėga eilutėmis.

Labai noriu grįžti į darbą, atsibodo per dienas nieko neveikti (nors buvo rasti keli perliukai interneto platybėse), iš mano youtube favoritų:

visi paskutiniai tikrai geri, net lietuviškų gerų radau (ačiū Ss ir Svk).

Kai galvoji apie realybės galimybes būti tokiai kaip ji yra, visada kyla noras, ją pagražinti. Tam tikriausiai ir klojamės lovas iš ryto.

Mane visada traukia būti su žmonėmis, nors jau tikriausiai seniai nieko naujo iš jų neišmokau, bet vistiek malonu būti kartu ir plepėtis apie sąmokslo teorijas. Kiek jų daugk, kiek knygų, filmų. Ieškome kažko kas atsakytų už beprotybę aplink, nors pažiūrėjus paviršutiniškai sistema sutvarkyta, viskas sukasi ir juda, o tu gali sėdėti užsidėjęs juodus akinius prieš saulė ir nebebijoti, kad ji užges. Mus išmoko nebijoti. Aš kai mane puola paranoja, visomis keturiomis kabinuosi į paprastąją realybę, tą kur draugai, tiesiog draugai. Bijau leisti pilnai galvoje panirti į žaidimą.

“Žaidimas” pavojingas sportas. Bet kuo toliau tuo aš jį geriau įvaldau, galiu kartais leisti sau nuslysti į paribius suvokimo.

Baisiausia, kad kai mūsų tiek daugk, reikia dalintis viskuo. Viskas ką męs darome tai tiesiog inžineriniai triukai. Statome skruzdėlyną, kuris jau apraizgęs beveik visą planetą. Mus bando priversti kovoti su tuo, kas tiesiog natūralu. Su tuo kas auga pakampėse. Su seniausia profesija žemėje. Kai pradedi gilintis į tvarką, supranti kokia jinai beprotiška. Aš irgi kartais būnu išprotėjęs, bet ne tiek, kad kurti tokią sistemą. Sistema kuri garbina kelis procentinius punktus žmonijos. Aš turiu būti darbingas iki pensijinio amžiaus, kai jau dabar, man nesinori būti čia, kur paprasti dalykai kainuoja tiek daugk. Saulė šviečia į akis ir primena, koksai aš mažas ir nereikšmingas. Bet yra tikslas, kažkokia mažutė proto apraiška ir noras statyti ir kurti. Dėlioti žodžius į struktūras ir guldyti juos į šiukšlių dėžę. Kiek gero teksto dar neatrasta, kiek jo bus prarasta amžiams. Kiek nuostabių sąskambių dar neįrašyta, o kiek jų neranda savo klausytojo.

Viskas bus susukta į didelę juostą. Pabusk ir tark sau šiandien. Aš čia ir aš stebuklas.