Nerandi už ko užsikabint, kad patikėt jog gali

Kiek tekant per dienas, nušlifuotas ir panašias norisi kažkur patekti. Į mistinį laimėtojų sąrašą, nors jame jau esi. Jau laimėjęs egzistenciją ir ne kart, gelbėtas aukštesnės jėgos, anonimų vaišintas sąmonę atveriančiom medžiagom, mylėtas, mylimas ir mylėjęs ir mylintis. O projektas galvoje negimsta, projektas tai utopija – birzgiantis kompiuteris aptarnaujantis norėtojus. Ko norėtojus? to jau turbūt nebesuprasiu, taip visi nori medžiagų, raminančių, keliančių, rodančių kitus supratimo lygius (šitų mažiausiai), bet jos manęs nebežavi taip kaip seniau. Per daug skaudžių kartų, kai lavina atgarma supratimas, ir reikia atsipumpuoti psichotropiniais raminančiais vaistais, ir svarbiausia, pamiršti visas tas keliones į suvokimą, nes jos klaidingos, tik duoda pajusti pragaro siaubą ir dangaus saldumą, kas, tikriausiai yra beveik tas pats tik kažkoks mistinis ingredientas juos skiria.

Nebėgti, bandyt eiti nors ir sunku. Šiandien nėjau į vadinamus reabilitacijos mokslus, niekaip neprisiverčiu pats namie pasėdėt prie internetinio programavimo. Tik išprotėjusiai seku srautą ir darausi neramus nuo milžiniškų kiekių kofeino. Nustot vaikytis informaciją, susikaupti ties vienu, Įkalbinti nerimą ir ramybę. Šiandien didysis margasis genys balkone lesė zylučių skanėstus:

o aš bijau, bijau kad kelionė niekada nesibaigs ir žadėtos pabaigos nėra, ir tik plaukas laiko nuo kito pasaulio. Kurio atšvaitus mačiau ir iki šiol netikiu. Beprotybė iš kurios parsirandi į šitą kietą ir nesunaikinamą kaip internetas pasaulį. Daug minčių sau neleidžiu mąstyti ir pykstu kai jos užeina, bandau laikyti savo sąmonę tuščią, įleisdamas tik nuotraukas, knygas ir straipsnius ir svajones apie bereikalingai greitesnį kompiuterį.

Bijau išsiveržti iš komforto zonos, bet bent manipuliacijas foto kelias padarau:

Bet čia gi poilsis, žaidimas, bet ar ne to ir reikia? Kasdien žaidžiu to nesuprasdamas. Planktonas informaciniam vandenyne, laukiantis žaibo iš giedro dangaus. Kasdien vis ramesnis ir nelaukiantis išmušančio iš kasdienybės gabaliuko narkotiko.

https://medium.com/personal-growth/zeno-of-citium-how-stoicism-can-make-you-mentally-tough-a6fdb61d7571

Šiandien verkiau, nežinau ar todėl kad lyg vakar negėriau olanzapino ir nedaug palygint miegojau, ar todėl kad perklausius Pelevino romaną iki pusė vėl pradėjo vertis supratimas, tas manyje užfiksuotas keistas budizmas, nes kai kuriuos pavyzdžius ir aprašymus iš tos knygos esu jautęs. Supratimas kad reikia elgtis teisingai, kiek gali pagal tavo nevaldomą situaciją ir nekurti bereikalingai nevaldomų situacijų, kas dažnai gaunasi su alkoholiu, narkotikais ir pinigais. Pinigai nedaro tavęs laimingu, visas pasaulis ant jų sėdi ir dar su išprievartauta kalba, žodžiais, kurie slepia tikrą suvokimą. Šitas patriarchato išprievartautas pasaulis iki globalaus išnykimo vykstančio dabar. Turtingieji realiai turi keturis kaifus: ekstazi tabletes, kokainą, pisių ir vergus – visa kitą tik jų proto abstrakcijos ir išsidirbinėjimas, kai geri brangų vyną reikia tai prisimint, nes vynas realiai gi toks pat kaip pigesnis bet geras (čia iš knygos) ir tau reikia nuolat sau priminti kad esi ale kažką pasiekęs ir nugalėjęs (čia labiau apie milijardierius kalba).  o ištiesų tikriausiai jie lygiai kaip visi kiti suka filmą savo galvoje ir niekaip nesupranta kad tą filmą jie patys ir parašė ir patys gali ir sutvarkyti taip kaip nori. Aš jaučiu pasitenkinimą kai išsiuntimo greitis kyla virš 20MB/s, kai anoniminiais rūteriais naudojasi žmonės, kai kažkam padedu su kompais. Bijau sau pripažinti kad geresnio supratimo spektaklio nei dabar vyksta pats sau neparašyčiau, bet yra ir raktas nuo užrūdijusių durų kurias praėjus viskas iš audros aplink netikrumo ir raibuliavimo virstų tikru spektakliu. Tas jutimasis kad būtent tau kalba telikas, arba kad esi spektaklyje ir visi vaidina yra šizofrenijos požymis, bet jis yra ir visiško supratimo dalis, tik reikia gavus tą supratimą nežengt per plonytę mėlyną liniją į psichiatrinę ligoninę, reikia pačiam ją suvaldyt ir likti kuo produktyvesniu visuomenės nariu (būtent jos kitimo, būtent to milimetro pagerinimo esamiems ir būsimiems kareiviams sraigteliams). Galvoje lieka tik mintis kaip viską sukišti į šitos senos kalbos žodžius. Ir muzika iš pbb laukiant to gabalo kuris užgrojo prieš patenkant į DMT tripo prieškambarį (žinau kad jos daugiau nebeišgirsiu, būvau lyg radęs ją, bet ji ne be ta muzika kuri skambėjo tada) tame ir šito pasaulio matriciškumas, kad negali sugrąžinti kažko, nors ir kokį teatrą tam suorganizuotum. Antrą kartą mano dozę dmt išbiro ant grindų su kilimu, vienintele vietą kur jį galima pamest ant grindų, supratau kad tai ženklas kad man užteks patirties ir to prieškambario, šoko terapijos neatlaikysiu.

Reikia suprasti kad durnynas yra ne psichiatrinė ligoninė (ten viskas čiki – duoda valgyt, lova wc dušas yra + tabletės kad taptum labiau budistas ir geriau būtų medituot tuščia galva) o durnynas yra visas pasaulis pasodintas ant skaičių apsaugotų keturių skaičių kodu. Čia turbūt patriarchato burtas kad priversti ne patinus puoštis, o pateles, priverst jas kentėti. Korsetą pakeitė anoreksija, vaistas nuo anoreksijos? žinoma 5mg olanzapino, nes ėst užsinori kaip kiaulė. Bet dar liko pusė pelevino knygos veriančios šitą temą.

Aš nekenčiu pinigų, nemoku taupyt, viską išleidžiu tuojau pat kai jie atsiranda, ant visko, bet dažniausiai elektroniško. Kažkaip tikiu raktu, kad dar galima išgelbėt bent save, nes čia yra visos kelionės galinis taškas kuriame galima užlipti ant kalno, kurio viršūnėje laukia aukso puodo žaibo kirtis ufo. Galima surast tą pikselių kombinaciją, ar koduota kalba nulaužt visą internatą (internetą jo jo). Noriu būt drąsesnis, ne savęs naikinimui, o kūrimui, įsipareigojimui, ir darymui kas nelabai patinka, man iki šio momento atrodo, kad aš visą gyvenimą dariau tik tai kas man patiko ir todėl save suluošinau, bet galiu išgyt (o gal aš jau išgijęs). Čia kur nori nukreipti scenos prožektorių.\

Šiandien važiuodamas mačiau prie saulėtekio grafity kuriame rašo: how low can you go. Aš tai kažkada savo bloge rašiau trumpam tūso atmosferos aprašyme. Važiuoju pro ten jau tris mėnesius dažnai, ir nemačiau. Taip ir rakto prie pc nematau nuo kalno lipimo pradžios, galutinio eksperimento.

Baisiausias dalykas man visuomenėje yra kad 99% yra lurkeriai, stebėtojai, kurie nepakomentuos, nepapingins tavęs, tik patys toliau ieškos rakto. Praeiviei NPC.

Ko man trūksta 0230 nakties? Ogi visiškai nieko, net visko per daug. Galiu sau leisti plaukti mintim į išgerto olanzapino mieguistumą ir tik padėjus galvą ant pagalvės atsijungti, bet laukiu. Net pats nežinau ko. Turiu linkomanijos pakvietimų jei kam reikia 🙂 Turiu visą suvokimo tuštumą, turi trupinukus pavydo pačiam sau dėl nustojusio skirtis adrenalino ir kaifo suradus šitą dainą:

Visa rakto esmė tai mus atpratint nuo babkių ir perversti svarstykles atgal prie matriarchato – back to nature. Bent mano rašliavos toks tikslas. Ir pagaliau nustot parazituot.

Kaifas stebėti akimirką.

Show less