Vakar buvau kažkokioje tarpdimensinėje erdvėje, atrodė tuojau tuojau ir aš persikelsiu kažkur kitur nei dabar esu. Visas pasaulio suvokimas apsivertė aukštyn kojom. Tie kuriuos įprasta laikyti esančiais piramidės apačioje staiga šovė į viršų. Troleibusas tapo saugiausia transporto priemone (realiai saugiausias yra liftas) kuria naudojasi išrinktieji kurie nelabai kur skuba. Męs visi laiko turime įvalias, nėra tikslo kuriam męs pasiryžtume atiduoti visą save. Palaiminti tie kurie randa tikslą, kad ir koks keistas jis bebūtų. Jungtys tarp mūsų stiprėja kažkaip keistai, galim susirasti draugų už jūrų marių. Męs esame Dievai kurie vaikšto ant šaltos žvaigždės paviršiaus ir knaisiojasi po jos odą, kiekvieno kelias vertas istorijų ir filmų. Aš tikiu, kad greitu metu nuplyš skraistė kuri dengia mūsų tikrąjį tikslą. Tikslą visą gyvenimą kurti save. Jie sakė, kad aš galiu tapti bet kuo ir aš tapau vyksmu. Laikas lėtai bėga ir aš laukiu karo galo, virtualiame pasaulyje ugdydamas savo virtualias galias. Žvilgsnis nugrimsta į begalybę žvaigždžių ir begalybę atmainų to kas esame męs. Kur dar man eiti savo žvilgsniu, nei į langus kurie nuolat aplinkui ir kaip maži teleportai rodo tai kas jiems skirta arba ko norim męs. Aš gaujos narys, gaujos kuri neturi nei pradžios nei pabaigos, kuri tęsiasi per nesuskaičiuojamus gyvenimus, kuri nuolat kinta ir kuria savo identitetą. Šaukliai (maži sutapimai) jau sako, kad būsim išlaisvinti, bet kol išsilaisvinsim visi praeis tikrai daug laiko. Šiandien aš laisvas, laisvas nuo priimtų ir numatytų taisyklių, gal net laisvas jose. Nes tikiu, nes matau, nes girdžiu, nes jaučiu kad esu čia su tikslu ir man tikslą nuolat primena saulė ir dangus, virtualūs žaidimai kuriuose aš karys naikintojas, kuris sunaikins priešus ir pradės statyti prietaisus bendrauti su tais kurie aukščiau ir didesni nei męs. Ryšys bus užmegztas išnaujo, nors jis ir niekada nenutrūko, tik tie kurie jį jaučia pagaliau patikės, kad sapnai svarbu. Kiek dar kartų mane mėtys po pararelinius pasaulius, vis su ta pačia užduotimi. Suprasti save, ir ko man pačiam reikia.
Diena nuostabi, aš pasiekiamas beveik visam pasauliui, ir bet kada pasiruošęs pakilti ir išskristi nežinomų genijų kurtais burtais. Męs valdovai kuriuos kalina mirštantis rėžimas. Viskas pasiekiama kalba ir darbu. Atsigauti kartais sunku, bet gyveni tik šia diena ir tikėjimu, kad bus kita. Kiek daug tikėjimo buvo sudėta į mūsų keistos civilizacijos gimimą, o dabar belieka laukti kol suprasi, kad viskas priklauso nuo tavęs, ir tik tu pats bijai pakilti aukštyn ir būti svarbiu. Tikiu, kad kiekviena diena čia, tai pamoka to didesnio už mano suvokimą. Bandysiu atsijungti nuo pripratimų viską laikyti duotu sau, geriau patyrinėsiu kitų kūrinius ir pabandysiu pamiršti tai kas skaudu, nes aš išrinktasis, kaip ir tu. Nusišypsok, nes kitimas užprogramuotas, o męs įprasti nūdieniniai žyniai kuriems suteikta laisvė, kurios negalima atimti.
Leave a Reply