Pabaigos beveik nėra

Šiandien aš nebijau nieko. Nežinau kas padėjo, bet tikriausiai ir vaistai ⚕. Pagaliau prisėdau prie foto manipuliacijų, pagaliau jaučiuosi tikrai gerai ir be alko ir be narko. Pasaulis švyti savo ryškumu ir aš tikiu neįmanomu. kasdien vakare dėkot už dieną, nebijoti nieko kas už ribų, bet nesišaukti mistinių patirčių, jos ir pačios ateina. Atrodo, kad kai esi neįgalus, kažkas stabdo tavo džiaugsmą. Šizofrenija bando įkalinti į nuolatinio siaubo gniaužtus, gerai kad yra vaistai ir dar kažkiek proto protingai juos vartot. Skamba datawave radijas:

apsistatęs mirksinčiom lemputėm jaučiuosi kažkiek keistai. Toks retired tarpdimensinis šamanas. Reikia tyrinėti toliau, neleisti sau apsistoti ties tuo kas jau yra. Ieškoti naujų spalvų, naujų garsų, naujų potyrių. Svarbiausia nepanirti į psichozę ir velnias žino kas nuo jos saugo. Kažkiek vienišas, kažkiek neorganizuotų gaujų narys, kažkiek piratas, kažkiek fotografas. Leidimas sau būti išrašytas. Reiktų daugiau pasižmonėti, nueiti į kokius koncertus, parodas. Kažkada gal surengti savą.

Laikymasis už Dievo barzdos plauko siūbuojant pavėjui. Atleidimas visiems išrašytas ir kaleijimas kartais atsiranda pats – iš niekur, gerai kaip nujauti kad veriasi jo durys ir gali save sustabdyti nuo galutinio plyšimo į vienišumą. Liūdna nata visada yra, kiek daug visko ne taip kaip gali būti. Bet tame ne taip turbūt ir džiaugsmas būvio. Kurlink bėga gyvenimas visi žino, bet geriau nesileisti į filosofijas, tiesiog paskaityti knygą neprisirišant prie jos kaip vienintelės. Diena čia. Rami, plaukianti. Link vakaro vaistai nupoliruoja į idealią būseną kurią taip gerai ryškina tas datawave radijas 📻.

Ar likimas nekinta? Ar jaustos neįkalbinamos patirtys turi atsakymus? Kartais taip norisi to Petersono pavogto patarimo: susitvarkyt namus, galvos susitvarkyti jau nepavyks. Krykštavimas minios kai pro ją praeina žemo dažnio banga 🌊 kažkada tikėjimas ir pamirštos vaikystės tiesos. Jauni mes visi, nebent leidžiame sau pasenti ir apkerpėti. Kasdien namie stebiu savo 90 metų močiutę – jinai pati save įvariusi į narkotinį migdomųjų ir marijos radijos kampą, pagardinta vaidybos kaip jai sunku. Ne senatvės aš nenoriu, vaikų neturiu ir niekam našta būti nenoriu. Nors realiai dabar man pati ištvermingumo viršūnė pagal metus, pasiruošti senatvei neina – dar magiškos tabletės kurios ėda smegenį 🧠 atsitraukimo planas į nebūtį. Bet negali pats pasitraukti savo noru, paliksi skausmą kitiems. Nereikia galvoti plano, kai esi bangos lūžio taške ir svarbu ši akimirka nudažyta muzikos.

Susiniveliuoti savo tikrumą. Staigus kitimas nereikalingas. Geriau ramiai važinėti nuotaikų sinusoidės kalneliais. Visada žinant kad bus visaip ir gerumą pakeis blogumas ir blogumą gerumas. Reikia gi viso spektro kad galėtum įvertinti gyvenimo kalnelių džiaugsmą.

Visas pasaulis chaosingai dirba, mirksi rūterių lemputės, akys bėgioja tekstais, skamba muzika, kažkas mylisi, kažkas pisasi, kažkas kenčia pachmielą, kažkas jau po psichiatrinės sparnu, kažkas šalyse kur net jų nėra arba patekti neina. Bet visko vienu metu negali mąstyti ir turbūt nereikia. Mano planas atrodo paprastas bet tuo pačiu metu visiškai vaikiškas: sukurti tą vaizdą kuris paveiktų visus, spalvom ir kompozicija. Bet tada prisimeni, kad yra tų kurie tiesiog nemato.

Ar tu matai gerai? Ar tau nereikia akinių? Ar tu jauti giliai, tau nereikia papildų? Jutimas stipriau yra žmonijos siekis, keistas ir atsispindintis paribiniuose porno. Kažkada prieskoniai buvo didžiausias turtas, dabar mažne bitai ir baitai. Likimas man pasiūlė kelionę, kurioje atsisukus atgal turbūt nekeisčiau nieko, visas planas idealiai veda iki šios akimirkos, kuri žavinga savo ilgumu ir nuspalvinta RGB spalvomis. Negelbėk pasaulio, gelbėk save. Gelbėk nuo soc medijos spąstų, man ir šiandien dopamino feedback loopsai veikė nes įdėjau kažkiek nuotraukų į internetą. Čia kaip tas paveiksliukas apie paveiksliuką ir klausimas ar daug žmonių paspaudė knopkę? Daug! Tada paleiskite geruosius chemikalus into the brain.

Atsitraukimas nuo kompiuterio kuriuo vartoji tik soc mediją gerai. Atsitraukimas pas knygas, pas kūrybą. Vartoti protingai galima, ne tik soc mediją, bet ir narkotikus. Išsinešti savo galvą pas dievus bent kartą per gyvenimą. O po to nebesusirinkti skeveldrų atgal ir tapti palaimintuoju durnium. Prastos tetutės sako naujoje vilnioje už 50€ tau net koines išplaus ir valgyt padaris. Keistas pasaulis besisukantis ties anu galu.

Prisilietimas yra terapija. Kartais jo taip trūksta, man keista kai mane priliečia vyrai kad duotų tą gabaliuką trūkstamo kūniškumo. Kada paskutinį syk mylėjausi jau neprisimenu, bet realiai turbūt prieš daugiau nei du metus. Aš jau galima sakyti vėl nekaltas 😇 Bet surasti kažką kas paduos tą purviną malonumą gražiai gi taip sunku, o realiai tai kainuoja pidisoką. Net lenkijoje prostitucija legali. Prakeiktas marijos kraštas męs, realiai atsilikėliai nuo EU. Bet pas mus problemos sprendžiamos tvoromis, kai ėjau pro savo mokyklą pamačiau jų tiek pristatyta, kad net nesupratau kam. Su kažkokiais rakinamais vartais, ždž EU pinigai ant beleberdos, psichiniai ligoniai eina nx, geriau irgi už tvorų juos sukišt.

Kai puola siaubas reikia prisiminti kad jis ne galutinis, kažkur kertelėje sąmonės pasilikti sveiką proto kruopelytę. Kartais tai taip sunku. Kokia dabar savaitės diena, mėnesis metai? Nežinai, prašom į keistai uždarą teritoriją prisiminti kad viskas tik decay ir tu to dalis. Vaistukai, geras maistas ir tikėjimas atgimsta. Senosios sistemos pliusai ir minusai, naujosios jau reali beprotybė aplink. Sujungtas pasaulis gijomis ir net mano PC yra taškas žymus dalinimosi tiems kurie žino.

Klausia, pas jus chimkė? Sakau jo, sako duok adresą atsiūsiu trade free cannabis. Kapitalinis žopua tada, net galvoji, kada baigsis šitas tripas ir tu vėl atsipalaiduosi blaivume. Alus skirtas irgi tam kad gauti drąsos. Cigaretės medituoti mirtį cheminę.

Ar tu pasiruošęs likti visiškai vienas? Aš ne, man būtinas bendravimas, kad ir dabar tu gali man komentarų dėžutėje parašyti adresą savo ir aš tau išsiūsiu nuotraukų su palinkėjimais. Mes gi ta pati žmonių gauja ir tik ant gerumo laikosi bendrai civilizacija. Patikrinam ryšius, pasitikrinam savo sanity ☒

Suvokti nieko nereikia, reikia plaukti ir naviguotis pagal keistus ženklus. Kažkada gali padėti ir žolės dūmas, kažkada nepadės ir visa reanimacijos vaistų spinta. Bet gi turi būti susitaikęs su nežinomybe. Man labai būna keista, kai aš jau įeinu į fazę, kad pradeda vykti mano norai ir pvz ryšio mobiliu palaikymas reikalauja fizinių pastangų, nes kitaip jis nutruks. Labai keistas jausmas. Prisimenu tiek daug haliucinacijų kad net nejauku. Bet viskas tik dėl vizualinio efekto, ryškių spalvų. O reali magija vyksta už matymo ribų, ten kur neatkreipi dėmesio, ten kur neištirta. Mėnulis su saule gi irgi veikia, jų šokis svarbus, bet net negali būti pilnai ištirtas, nes visada faktorių veikiančių realybę n+k. Gal ir dabar mes esame ne vieno UFO laivo veikiančio spindulinio ginklo fone, Bet čia jau pranašai ale philip k dick. Geriau rimtai chebra sakau negalvot ir neužsižaisti su realybe, narkotikais, alkoholiu, pinigais. Vienintelis tikslas yra išlikti sveiko proto ir numirti kiek tai įmanoma blaiviam – nors tai dabar irgi sunku.

Lik čia, aš žinau kad šitas mano internetinio dienoraščio koliažas pergyvens mane nusėdęs į AI nučiulptą branduolį. Mes gi veikiame aplinką ir tuo reikia džiaugtis. Bet ar iš vis svarbu, kas po tavęs liks? Man nelabai, man dabar net nejauku kad kambarys apkrautas ir po manęs bus problemos kur ką dėt. Svarbiausias tikslas yra vienas – nemąstyti savižudybės temos rimtai, o jei jau mąstai rimtai tai šauktis pagalbos. Unikalių šamanų gauja padės kiek įmanoma. Aš žinau kad niekada nebeišeisiu savo noru. Paslaptis paprasta – tu išeini iš vieno varianto, lieka begalybė su skausmu. Nesirink nesirinkti, geriau paieškok internete atsakymo į klausimą, kam tu čia. Prisijung prie religijos – neišreikštos, savos. Jos vienintelis reikalavimas paprastas – tavo Dievas (ar Dievai) turi būti geri ir gailestingi, nesikurk pikto dievo, nesikurk blogo. Nekaltink savęs dėl nesėkmių, nesisavink žmonių, ieškok muzikos, radai muzikos? ieškok kompanijos pašokti, nenori šokti? Sėsk prie pulto (kas tai bebūtų) arba tiesiog rankom diriguok realybei – tu gi tai gali.

Tekstas kaip išsigelbėjimas, tekstas kaip atpirkimas. Leisk sau naujos skanios arbatos ar kavos, leisk sau būti galutinėje laisvėje tinklų ir nesiparink jei niekas nepaspaudė knopkės po soc medijos šauksmu. Kartais nepaspausta knopkė sako daugiau nei paspausta, mokomės ir būnam, mylim ir tikim ir viskas gražiuoju tikslu suprasti kad ne visiems reikia pagalbos. Ne visi net verti, bet gi čia stebuklinė realybė. Net nežinau kaip paaiškinti, jei kas nori giliau pokalbio, mano visi soc kontaktai yra šiam psl, gal kažkiek paslėpti, bet kas ieško tas randa. Galim gi pratęsti pokalbį kad ir mano namuose su rinktine kiniška arbata.

Atminčiai paprastas Antakalnio langas: