ateinu į savo buvusius namus žirmūnų gale, kuriuose gyvenau su senuku. kai aš ateinu jis išeina, aš apžiūriu butą ir viskas atrodo beveik tai pat kaip ir palikau, mano kambaryje sukrauti kažkokie mano užsilikę rūbai, pro langą tas pats nuostabus vaizdas iš 11 aukšto į valakampius ir upę. Senelis grįžta, aš jo paprašau didelio maximos maišelio rūbams susidėti, nes radau tik mažus, jis man sako pažiūrėk ten apatinėje spintelėje. aš pasilenkiu atidarau spintelė, o ten stovi tik stiklainis ir tik tada pamatau, kad viskas aplinkui virtuvėje žiauriai filthy ir purvina, ir kažkaip tada suprantu, jog čia ne šiaip sau sapnas, o košmaras, nes kai grįžo senelis (kuris iš tiesų gana seniai miręs) kažkaip staiga sutemo lauke. Aš nueinu į savo kambarį ir atidarau langą. pažvelgiu žemyn, o iš lango aukštu žemiau irgi persisvėres į lauką į mane žiūri aš pats, tada suprantu kad teks kristi. Dabar nepamenu ar kritau ar ne bet pradėjau klykti, tada matau save vėl prie lango ir man už rankos užsikabinęs tas mano antrininkas ir bando nutempti žemyn, aš vis bandau nusikratyti tą ranką, bet kai tik atrodo kad jau ją nusikračiau ji šokteli ir vėl užsikabina aukščiau nei mano delnas. Vėl klykiu.
Pažadino mama sakė, kad aš rėkiau taip aukštai kad jinai vos patikėjo kad aš galiu taip rėkti.
Labai seniai nebuvau sapnavęs košmaro. Košmaras visada ypatingas, todėl jis ir košmaras.
