Sunku pradėti

Šiandien iš ryto vėl gėriau kavos ir prieš atsikeldamas ilgai varčiausi lovoje. Gns siulė vesti spektaklius, nežinau ar sugebėčiau, bijau. Labai sunku atsisakyti gyvenimo būdo prie kurio esi pripratęs, bet jaučiu kad Visagalis rodo man ženklus, vakar parduotuvėje tenkinant įgeidį ir perkant kokakolą aptemo akys nei iš šio nei iš to, pasidarė labai bloga, nieko nemačiau, teko net atsiremti į grindis, aplinkiniai nereagavo. Man taip jau antrą kartą toje parduotuvėje, tik šį kartą buvo tikrai stipriai. Reikia išmokti atsisakyti, nors ir kaip tai sunku. Atsisakyti bent alkoholio, jis man tikrai nepadeda ir yra nereikalingas mano kelionėje į supratimą ir tikėjimą. Tikėjimas ir laikymasis taisyklių kurios sukurtos ir patikrintos seniai seniai yra lyg ėjimas peilio ašmenimis. Sunku, bet verta. Kada pradedi jausti Aukščiausiąjį šalia ir savo gyvenime, viskas atsiperka. Žinoma daugumai skamba juokingai pats tikėjimo faktas, bet šis kaleimas kurtas tikriausiai Dievo. Kiekvieną dieną jis primena apie save, nenupasakojamu aplinkos grožiu ir pastovumu. Jis garantas, kad mūsų namai dar vis stovi ir saulė neišdegina visko. Galbūt jisai čia atrinkinėja sielas tolimesnėms kelionėms, man tikrai gėda kad aš neįsilieju į visą šitą užvirtą katilą ir mėgstu stovėti nuošalyje. Taip norėčiau išgyti nuo savo ligos kurią man pasiuntė išbandyti mane, nenoriu degraduoti ir būti išmestas už aktyvios visuomenės ribų. Turėčiau pasakoti ir pasakoti apie tai ką mačiau ir ką jutau kai buvau arčiau tyro suvokimo. Jaučiau kaip medžiui skauda, kai jį pjauna pjūklas. Kažkodėl vis jaučiuosi Jėzus Kristus atėjęs iš naujo, kokie gi gilūs kultūros įspaudai mano galvoje. Aš esu paprastas žmogutis ieškantis išsivadavimo iš beprotiško vandenyno kitų žmonių kurtų planų kaip užsidirbti pinigų. Man taip keista matyti brangias mašinas gatvėse, nors galima sakyti tikriausiai Dievas arba Šėtonas atsilygina savo kariams kovoje už išnykimą arba susiliejimą. Norėčiau susilieti su vandeniu ir tekėti ramiai sau. Viskas bus suskaičiuota, viskas bus pasverta, viskas bus atlyginta. Tikėti kad praeitis dingsta? Ne, jinai raibuliuoja ir kaupiasi. Norėčiau užmiršti viską ką žinau ir ką patyriau ir man bus suteikta šita galimybė kai mano knyga baigsis ir pats Turtingiausias greitai pasvers mano nuopelnus. Tikiu. Aš tikiu kad liksiu ne vienas. Aš Tu ir energija.

Man suteiktas šansas pasitaisyti ir ištaisyti savo darytas klaidas ir tą savo vaiko žmogžudystę kuriai nesipriešinau. Kiek daug visko mane slegia, kaip lengva visa tai pamiršti dainuojant hare krišna. Apvalyti save nuo purvo kuris nenusiplauna po dušu. Tikriausiai visi norėtų išdalinti save į smulkius gabalėlius visam pasauliui, bet kuris mano paliestas įrankis kažkieno kito rankose atneštų daugiau naudos. Sunku būti apačioje, sunku atsisakyti to alaus bokalo, sunku vėl džiaugtis darbu. Man vis užeina noras išnykti, tas jausmas kad esi purvinas ir žemas, ir būdamas čia tik dar labiau grimsti į purvą iš kurio išsilaisvinti teks per skausmus. Ir tuo pačiu neturiu kuo skųstis, valgyt turiu, namus turiu, gaunu pinigų ir iš valstybės ir iš darbo kuriame beveik nieko neveikiu. Galiu kiekvieną dieną džiaugtis ir rašyti eilėraščius tylai. Galiu klausyti muzikos, galiu žiūrėti filmus, galiu ieškoti merginų su kuriomis dulkintis, galiu kurti savo verslą, duotos visos galimybės, bet aš norėčiau suprasti savo ligą, norėčiau išmokti ją panaudoti geram tikslui. Norėčiau kiekvieną dieną pabusti su šypsena.