Vėl baimė

Ji vis didėjo ir didėjo, kol tapo nebepakeliama, vakar teko išgerti vakare 15mg olanzepino, tai šiandien ramiau. Bijau pradėti daryti tai ko reikia, atrodo, kad esu niekam nereikalingas ir jie mane pakenčia tik dėl to, kad kartais padarau kokią paslaugą. Taip noriu išnykti ir dingti, bet nujaučiu, kad tai neįmanoma… Visi aplink kažką pasiekę, o aš verdu savo sultyse ir baigiu išprotėti nuo man nesuprantamos informacijos srauto. Nežinau kiek iškęsiu, arba vėl pradėti save atjunginėti psichotropiniais vaistais, kad negalvočiau, nebijočiau. Bet ir su jais jauti viduje didžiulį kamuolį nerimo, kažkur giliai, ir jis vis didėja. Pasimetęs, nerandantis sau tikslo. Nebegaliu skaityti nei knygos ramiai, net savo seniau mėgiamų pieštinių serialų nebepažiūriu. Norisi viską trinti, ką turiu, užsidaryti ir laukti. Nekyla rankos, net muzika pradeda erzinti.

Neturiu savo vietos, savo tikslo. Lieka tik laukti, kol juoduma praeis. Kasdien laukiu ženklų, ir jų būna, smulkių, bet man reikšmingų. Šita keista sistema į kurią patekau, gerai kad mano noras save žaloti persikelia į virtualią erdvę: ištryniau krūvą kontaktų iš FB, toks naikinimas man padeda, taip sunaikintos ir visos mano mokyklos nuotraukos, kažkada sulaužyta didžiulė muzikos kolekcija kompaktuose, kažkada išvežti ir palikti visi diskai su mano sukaupta muzika ir filmais.

Šiandien pradėjau krapštytis, vakar atvežė nešiojamą kompą kuris nebesikrauna, šiandien krapštau jį, dar laukia keturi lavonai sukergimo į kelis veikiančius. Dar reikia mobiliake pabandyti androidą atsinaujinti. Kas veikti tikrai yra, bet kažkoks viduje baimės stabdis įsijungęs, tikrai jei galėčiau tai iš vis atsijungčiau, žinau kad nuo šitos būsenos psichozė jau netoli…

Kas man padės? Niekas, nebent aš pats, kažką krapštydamas ir laukdamas išsilaisvinimo.

Bijau net važiuoti troleibusu, dar važiuoju, bet jaučiuosi sekamas, supista paranoja…bet kaip pastebi pro balkone matomam peizaže pasikeitimus, darosi visai nejauku: bac pradeda matytis pedagoginis universitetas ir tv bokštas atsiranda kitoje vietoje, sau ramiai tai suvirškinu ir tyliu, po kelių mėnesių tai pastebi ir brls… Paaiškinimų aš tam neturiu.

Vartojimo mašina įsukta, aš jos dalis, siurbiu, naudoju, skleidžiu kažkokią bangą, ir man nejauku, nejauku būti, nejauku galvoti. Šiandien vėl likau praktiškai vienas (kiti žmonės nutolo ir tapo statistais) galiu šnekėti, bet pats nebesuprantu su kuo šneku, o tų statistų duotos užduotys ir daromas spaudimas aiškiai jaučiasi. Noriu atgal į tvarką, į tą prarastą pasitikėjimą savimi…

Įrašinėju dabar DVD su driveriais ir net tai kažkaip, kitaip vyksta, kompiuteriai – jie jau tikrai gyvi ir parazituoja žmogaus pagalba, kažkokios klaidos, kažkas nesigauna, ir nuolat viskas kitaip, jokio stabilumo. Bijau bet kokio darbo, nes visiškai nepasitikiu savimi, ir tą nepasitikėjimą jaučia elektroninė aparatūra, tai gali skambėti keistai, bet tai patikrinta, kai esi netoli lūžio taško pradeda dėtis keisti dalykai…

Reikia, reikia laukti ir kentėti… Bandyti, bandyti dar kartą, kol gausis, kol viskas bus gerai ir ramiai sau galėsi pabusti iš ryto ir keltis, be baimės. Dabar viskas ties riba, o jei ją peržengsiu, neaišku ar liksiu gyvas, ar vėl nebandysiu kažkieno vedamas save sunaikinti.

Norisi suprasti, kam, kodėl… Čia tik žaidimų laukas, kažkokio lobio paieška, ir lobių daug…

Apsikrovęs prietaisai, prikabintas prie ekrano, ieškau, tiksliai net negaliu pasakyti ko, gal atsakymo. Gerai kad yra stebuklingos tabletės, su kuriomis negali galvoti, apie tai, kad kažkas atsitiko ne taip. Naktį vėl sapnavau, kad išprotėju. Taip stipriai patekau į sapnų pasaulį, kad net vaistai nepadeda. Pasaulis kinta, kinta mano akyse ir vėl traukia į beprotybę, tą būseną kai jautiesi svarbus ir galintis pakeisti, tą būseną kada nėra ribų…

Sustabdyti taip ilgai besitęsentį savęs apgaudinėjimą, kad aš reikalingas, kad kažkam be mm rūpiu. Man taip nejauku, man atsibodo apsimetinėti kad viskas gerai. Negerai – aš net nenorėdamas dalyvauju naikinime, nebejaučiu to kuris saugo, nebejaučiu to kuris veda, likau visiškai vienas, su noru išnykti, bet jėgų tam nėra, ir yra baisi baimė, kad tada pateksiu ten kur dar blogiau…

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

One thought on “Vėl baimė”

Mastodon