Tikras tik juokas

ir nieko. išgyvenau. dar vieną dieną. kaip visada šiandien nenorėjau keltis ir kaip visada po to gailiuosi. kaip visada laukiu skambučio… pavargau pats nuo savęs ir nuo savo valios neturėjimo. Neturiu valios žaisti. Vėl nusipirkau cigarečių, pažiūrėjau kad sąskaitoje daugiau pinigų nei tikėjausi. Reikia mašiną per technikinę pervaryti. Reikia sutvarkyti sandėlį. Reikia dar daug daug, bet užtenka kavos puoduko su pienu ir kompiuterio. Kiek teksto reikia parašyti per dieną, kad būtum rašytojas. Keistai skamba net pats žodis rašytojas. Pasakorius pučiantis dūmus. Iš išorės civilizacija turėtų atrodyti tikrai keistai. Kiek žmonių, kiek rankų dirbančių, kad visiems būtų kažkaip kitaip. Aš noriu to kažkaip kitaip, norėčiau vėl jaustis vadas sėdintis vadovo krėsle nors (cit) niekas to nežino. Moku pakelti save chemikalų pagalba, reikia išmokti pakelti save be jų. Dabar prisiminiau, kad kaikurios vizijos išsipildė. Begalės tikslo. Buvo teatro diena. Aš nesugebėčiau būti aktoriumi. Karta iš kartos męs mokame vis mažiau elgtis su realybe ir vis daugiau su kompiuteriais ir IT technologijom. Išmokstame per kelis klickus pakelti savo nuotaiką, arba kažką rasti. Aš norėčiau rasti panašių į save, bet lygtai visas miestas tokių kaip aš, kitokių Dievo paveikslų. Tikrai gera išmokti su žmonėm leisti laiką, tiesiog nieko nedarant ir tai pavadinti linksminimųsi, išgerti alaus. Sutikęs pats save išsigąstum, tam skirtingi veidai ir skirtingos istorijos pakeleivių kosminiame laive. Niekas neturi atsakymo į visus klausimus, nebent tamsa ir šaltis. Kiekvieną dieną vis bandau sau pasižadėti nedaryti tam tikrų veiksmų, žinau kur slypi išsilaisvinimas, bet taip sunku išsiveržti. Kiek suprantu reiktų nenaudoti gyvulinių medžiagų, atsisakyti net mano taip mėgstamo pieno, medituoti, ir laukti. Neperdaug įsitempus. Aš esu matęs stebuklų, tik jie tokie paprasti, tiesiog glitčai realybėje. Kelionė į supratimą keista, tikriausiai todėl, kad žmogus žiaurus ir reikia kažkaip išsiveržti iš parduotuvių lentynose gulinčių žiaurumo produktų. Arba ne, arba kurti, kad kiti matytų, arba kurti sau. Ieškoti to natų sąskambio kuris veikia labiau nei kiti. O kas kaip randi, kas kaip randi gralį? Reikia ieškoti kito, reikia bandyti surasti tą kuris patiktų visiems. Kabo danguje gralis ir tyliai pila kraują ant žemės. Avarinė tarnyba bejėgė, take me to the hospital. Viskas lėtai vyniojasi į tavo gyvenimo juostą, kurią gal tau kažkada parodys. FB tam kad galėtum pasiknisti gyvenimuose. Keistas tas susijungimas, reikia ieškoti dar vis, dar vis nepasiūlo ir neparenka, tik kažkiek. Ateis vasara, bus daugiau šypsenų, koksai juokas piktas koksai linksmas. Žodžiai kurių reikšmė užmiršta. Noriu kikenti matydamas į kokias pinkles gyvenimas įsuka visus, įsuks ir mane, bet ne dabar, dabar laikas kada laukiu skambučio, laikas man. Keistą kad tą laiką stengiuosi praleisti sapnuodamas ir pamirštu visus sapnus. Skambino Svjns, kvietė. Neinu, turiu kitų įsipareigojimų. Kosmoso karių planeta. Naikintojų. Kažkur nuolat teka kraujo upeliai, siurbiamas ir žemės kraujas. Bet jai nebūtų humoro jausmo, męs seniai būtume robotai. Juokas išlaisvina. Šypsnis pagyvina. Susitinki su draugais ir kartu šiepi snukį, kad labiau parodyti kaip faina kartu su savo chebra. Chebra, jinai nusako ir tave, nusako kokiam klanui priklausai. Mano klanas keistas, visokių yra, ir content managerių ir santechnikų ir garsistų ir apšvietėjų. Tikriausiai geriausias klanas tai vienuoliai. Tie kurie kartu meldžiasi. Meldžiuosi ir aš muzikos ir teksto dievams. Aukoju žemo dažnio mišias, spalvoju erdves. Aš žinau tik tai kad esu vienas iš nesuvokiamo skaičiaus. Gerai būti nesvarbiu, kai tampi svarbus pradeda gąsdinti smulkmenos ir visa aplinka virsta simboliais, kurie svarbūs tik tau. Kai pasirinkimo kiekis didelis, neaišku ką rinktis. Nors vienas pasirinkimas visada šalia. Sustoti ir nutilti. Nebedaryti, nebeiti, nebesirinkti. Aš kartais jį pasirenku. Gaminu mirusį laiką, nes man kartais atrodo kad prisidėdamas prie veiklos aš prisidedu prie kažkokio nežmoniškai didelio nusikaltimo (išpjaustyti visai publikai lazeriu akis). Atleisti gali pats sau, gali eiti į bažnyčią. Religija niekada nedings, tik keisis jos formos. Dabarties religija man atrodo yra elektra, visas pagrindas ant jos. Ir negali sugalvoti kad elektra vieną dieną nustos veikti. Tai melas. Vieną dieną vanduo nustos bėgti. Taip nebūna, nebent sapnų pasaulyje. Seniai verkiau. Nežinau ar vaistai gydo mano ligą, ar tiesiog mane lėtina, kad aš per daug neužsivesčiau. Būsenos kai viskas aišku. Muzika prie kurios gyvai liečiasi žmogus. Gyvenimas tai muzika. Kelionė kalnuotu plokštelės takeliu, kiekvieną dieną, linija tarp mirties ir dangaus. Visur aplinkui angelų sargų akys, telefonai kad žinotų kur tu judi. Kai aš išskrendu, visada noriu išjungti elektrą, man baisu kiek mano kompiuterio ekranas matė. Nirti į interneto juodumą pavojinga. Kai jauti kad esi pateptasis ir viskas ką randi, lyg tai tavo. Mano yra mano kūnas, mano mintys tai jau kolektyvinis kūrinys. Aš nemoku tiek daug visko. Aš moku tiek mažai. Kartais man atrodo kad pagrindinė liga šios visuomenės tai aklumas ir kurtumas kitiems. Turi išmokti nesirūpinti mieste einančiu bomžu, nes jis pats pasirinko tokiu būti. Kai kuo negali būti. Negalima būti pranašu, niekam nereikia keistų minčių, nors yra Merkinės piramidė ir žmonės ten kažką jaučia. Tikiu kad kiekvienas iš mūsų yra pastebėję stebuklų, tik ne visi tai supranta. Pabūnam dar kartu? Dar bent vieną dieną. Dega žalios ikonos tų kurie įsijungę, kažkada jų nebus nes visi bus prisijungę, gal toks ir yra šėtono planas? Gal Dievo, nors žiūrint į mus gali atrodyti, kad vyriausias iš mūsų juokdarys. Ant mano stalo netvarka. Galvoje šiokia tokia pradeda atsirasti.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Komentarų tikrinimas įjungtas. Po kiek laiko jūsų komentarai bus apublikuoti.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

One thought on “Tikras tik juokas”