Nebebijau

Nėra iš tiesų ko bijoti. Bijoti nebent savo veiksmų pasekmių arba jų kurtų priežasčių. Geriu arbatą, pagalvojau šiandien nieko nevalgyti, nors tikriausiai vakare nueisiu paversti 8lt į kebabą, o po to į š ;]

Kokia didžiulė galia mums suteikta…Kiek mažai iš mūsų ją panaudoja…

Vakar pats sau sugrojau miksą iš savo youtube favoritų (kažkada neseniai tai skambėtų kaip burtai, bet ir esam apipinti burtais). Gerai praleidau laiką, net pašokau. Visiška eklektika kai groji pats sau, bet smagu. Tikiuosi kad muzika skambės amžinai. Visi virptelėjimai įsigeria į erdvę. Aš irgi įsigėręs į erdvę. Šiandien apsitvarkiau namus, tai nieko daugiau nebijau, tikriausiai netvarka neša su savimi kažkokį nerimą. Pamiršau iš ryto išgerti vaistų nuo drebulio tai apie 4 nuo vėsos pradėjau drebėti. Gaila nėra vaistų kurie neturi šio šalutinio poveikio.

Ar kartais kiekvienas širdyje nelaukia, kad būtent jis bus pasirinktas. Keista, tiek idėjų virsta kažkuo keistu. Vakar vakare viskas buvo aišku, šiandien iš aiškumo liko tik trupiniai. Kaip išsaugoti savyje aiškumą dėl visos santvarkos. Gal nevalgyti mėsos, gal nerūkyti, gal kažkuo užsiimti kas suvalgytų visą laiką. Laikas aukojamas tuštumai, kartais darosi baisu kokia tuštuma beribė, bet šiandien aš su džiaugsmu sėdžiu prie kompiuterio. Kai danguje matau vasarinius debesis norėčiau važiuoti kažkur toli su mašina. Norėčiau važiuoti kažkam suteikti džiaugsmo. Norėčiau pasidalinti muzika kurią randu ir norėčiau kad ji patiktų, kiek daug žmonių užsiima būtent tuo, o kiek dar daug jiems padeda, nenusakomas kiekis tinklo pynėjų (dažniausiai anoniminių). Aš vienas iš anonimų. Tu irgi. Aš nenorėčiau kad mano vardas būtų žymus, bet ir kartais užeina mintys, o jei tu pagrindinis ir viskas dėl tavęs, visas miestas, visas dangus, visas vanduo. Tiktai tau. Dabartis tai dovana (present). Ir akys raibsta nuo to ką gali padaryti ir kiek pasirinkimų aplinkui. Kompas valgo laiką, tikrai manau kad sergu sėdėjimo prie kompiuterio liga. Liga sunki, išnaikina knygas, išnaikina reikalingus veiksmus. Jei manęs dabar paklaustų ką aš turėčiau daryti kad išsilaisvinčiau, aš pasakyčiau: mažinti bereikalingo vartojimo kiekį, nors net arbatos gėrimas tai bereikalingas švaistymas, gali gi gerti vandenį, bet kiek toli męs pažengę atsisakydami natūralumo. Pažiūrėjau ar nėra grojančios dainos youtubei, dar nėra, gal ir niekada nebus. Jei tavęs kažkam reikia tai jis tau paskambins, jai tau reikia kažko gali irgi paskambinti. Gyventi tik su telefonu ir neišeidinėti iš namų. Užsidaryti kažkokioje priverstinėje izoliacijoje ir laukti. Laukti nušvitimo, nors jis pasiekiamas per pora skambučių. Ar tu turi tuos numerius kurie pardavinėja nušvitimą? Labas ką veiki gal susitinkam, gal mariją aplankom, gal parūkom gerų naujienų, gal pabandom paaukoti kažkiek laiko niekui. Vienas lietuvių filosofas daug parašė apie niekį, aš kartais juo tampu, kada scenoje vynioju laidus, arba skambinu telefonu. Susilieju. Kai pripažįsti savo ligą lengviau. Ne individas diagnozuojamas kaip nesveikas, greičiau visuomenė diagnozuojama kaip sveika. Nors mūsų visuomenė nėra sveika. Nėra kažkokios tvarkos, viskas panaudojama ir išmetama kaip nereikalinga. Beveik viskas. Bet tvarka lygtai ateina, jau pradedam rūšiuoti šiukšles, nors iki mėsos nevalgymo dar toli. Žudyti. Męs žudymo mašinos. Arba tiesiog filtrai, kiekvienas pro savo akis mato ką jį išmokė matyti. Aš matau keistą visuomenę, keistai susiskaldžiusią nors beveik visi nori to pačio. Kiek dabar pas mus kastų? Aš priklausau beveik nebaudžiamųjų. Bet jai pradedi galvoti apie pedofilus, daraisi panašus į juos. Geriau tiesiog greitai juos pašalinti kaip paribių deimantus kurie savo akimis filmuoja per daug žostkus filmus. Turi būti kažkokios ribos. Nors męs laisvi jas pažeisti ir tikriausiai norint pabėgti iš čia (kas sunkiai suvokiama, bet tikrai kažkam tai pavyksta) reikia pažeisti kažkokias taisykles, bet kurias visiškai neaišku be plano.

Planas – nebijoti.

Planas – šypsotis.
Džiaugtis kol gali, kiekviena diena paskutinė, tik Dievai vis pasirenka tau duoti dar vieną, tikriausiai tame ir slypi keista Dievų meilė. Bet jei Dievai mirę…?

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon