Sapnavau labai daug, trumpų atkarpų, kažkokių variantų, paaiškinimų, nesugebėjau kontroliuoti sapnų tėkmės, vis pabusdavau užmigdavai ir naujas sapnas. Įsijungiau savo kompą, kaip visada informacijos srautas g+ visiškai išfiltruotas ir paslėptas, fb dar liūdniau, pamatai tą patį, ką kažkada jau matei… Kažkiek naujo. Muzika, labai tyliai. Ryt man 30, visiškai to nenoriu. Neturiu pinigų, turiu šiek tiek cigarečių, ir šiandien aiškiai būsiu vienas, niekas nepakvies manęs nebent Vrnk, bet su ja… kažko nėra, kažko kas turėtų būti. Akys šokinėja per naršyklės langus, ir aš jaučiuosi vis labiau vienišas, galiu žinoma atsijungti, su keliom tabletėm, bet bandau be jų. Jei galėčiau tai vėl eičiau miegoti, tada bent kažkas vyksta galvoje, ir esu ne vienas. Mašina su pilnu baku, tik nėra kur važiuot. Mano galvoje pasišlykštėjimas savimi. Metai ir dienos visiškai netękę prasmės, viskas atrodo paruošta visiškam išnykimui, bet ne, niekam tu nereikalingas, niekas tavęs neištrauks iš šitos nesąmonės, nebent tu pats, arba kažkoks atsitiktinumas. Ir taip jau seniai, kasdieninė kančia, žinau kelis būdus kaip ją užmiršti, bet tam reikia kitų… Nebesigauna save priversti sau pasakoti pasaką, nebetikiu… Žinau tik tai, kad ne kartą jomis buvau patikėjęs. Jei mokėčiau, tai pats sau psichozę išprovokuočiau, deje būdų praktiškai nėra, arba aš jų neradau, nebent kažkokį bereikalingą darbą daryti ir ilgai nemiegoti, kol viskas taps aišku, bet nėra net kur nemiegoti, šeima akylai saugo… Dar tik 12 ryto, o aš jau norėčiau išsijungti, geriausia visam.

________________

Praėjo gimtadienis, negavau jokių dovanų, išskyrus mčts kažkiek pinigų, ir mm žieminius batus, kuriuos pats išsiprašiau. Sveikinimų žinoma gavau, tam jau tie socialiniai tinklai…

Kažkaip aišku pasidarė, kad tas mano jausmas, jog nelabai esu kam reikalingas yra teisingas.