Kai keliesi anksti

Tada viskas aiškiau ir ryškiau, daugiau laiko. Laiko kuris bėga tarp pirštų spustelėjimų į klaviatūrą ir žvilgčiojant į ekraną. Žmogus tikrai daug pasiekė, kad uždarytų save į dėžutę. Gali linksmintis prieš ekraną, muzika groja, rodosi vaizdai. Beveik nieko nelieka, tik amžina netvarka aplinkui. Šiandien turiu sutvarkyti namus, nes parvyksta šeimininkas. Tvarka niekada nebus ideali, viskas sudėta į skirtingas krūveles. Muzika tai tam tikra garsų tvarka: kai joje atsiranda netvarka pajaučia visi:

http://youtu.be/pA1oFSMwRDU

Kiek męs daug pasiekę kad atsijungtume nuo vienas kito ir žaistume su negyva materija. Norėčiau dar kartą pajusti kaip negyva materija kalba su manim. Prisimenu kaip stalas man labai greitai papasakojo istoriją apie medį ir jo skausmą, medis tai žemės antena. Viskas kas vyksta žmogaus pasaulyje vyksta labai plonam sluoksnyje apie ribą tarp žemės ir oro. Tik išrinktieji kyla aukštyn ar leidžiasi žemyn kiekvieną dieną. Norėčiau gyventi bunkerį po žeme be langų tik su labai greitu interneto ryšiu (arba tiesiog ryšiu), įdomu ar pultų depresija, kad nematau saulės.

Viskas tik į gerą, tik tas geras keistas. Reikia save pašvęsti kažkokiam tikslui. Negalėčiau išgyventi be miesto, aš miesto gyvūnas sergantis keista liga, įdomu jai nustočiau gerti vaistus ar liga atsinaujintų. Dirgink mane pasauli aš dar vis stiprus. Kada Dievai nutrauks mano kelionę per senų gyvenimų prisiminimus ir pakels arba numes. Anksčiau ar vėliau męs surasim ir visiems pranešim apie jų pėdsakus. Kuo daugiau tau metų tuo daugiau tavo ašaros yra vertos, verkti yra aukščiausia emocija, kažkada kažkoks užmirštas Dievas priverkė vandenynus, dabar mūsų eilė viską apauginti dėžutėmis ir keliais.

Kaip sunku kai tavo kelias niekur neveda, tik suka ratus iš dienos į dieną. Kaip būtų faina prisidėti prie komandos kuo didesnės, pavydžiu religingiems žmonėms, ypač tiems kurie prisideda prie kosmoso tvarkos įgyvendinimo. Kokia kosmoso politika? Viskas ką matai tai praeitis, ateitį gali tik nujausti. Aš nujaučiu pasikeitimus. Pakilsiu kažkada iš interneto šiukšlių rankiotojo ir laidų sukėjo į aukštesnę pakopą. Nujaučiu kad atsiras tvarka ir imperatorius, kad kažkada žmogus bus, kurį palaikins beveik visi. Kai sustings akimirka. Kai pakyli aukščiau suvokime, nebelieka beveik atskirų objektų, viskas susilieja į vieną kamuolį kurį tu bandai išverpti atgal, išsukti ir rasti pradžios šaknį. Jos nėra, arba jau greitai nebebus. Šaknis tai tavo motina, šaknis tai tėvo sėkla ir ritualas kad viskas susilietų. Susiliesti su kitu dabar gali per laidais lakstančius ir ore virpančius elektronus ir bangas. Vienas klavišo paspaudimas vienam pasaulio krašte, valdo kažką kitam. Vieta nebėra svarbi. Svarbus yra pačio individo suvokimas, kad jis ir yra niekis, kuris nuolat išsiveržinėja iš savo niekiškumo per ritualus ir poreikius.

Laba diena gal norėtumėt kavos. Kava jums padės pajusti šį rytą tai pat gerai kaip ir šimtus kartų prieš tai. Vakare nusirenkim, nes į patalus reikia eiti beveik nuogam. Gatvėje rodyti savo lytinius organus negražu. Negražu rašyti kad vadai išprotėję. Gal net ne vadai, o vienas vadas, jis renka savo karius iš viso pasaulio, tuo kurie mato ir girdi daugiau, tuos kurie dažniau verkia. Bet juos išgaudo ir priverčia gerti vaistus, arba pagrasina išmesti iš visuomenės. Manęs jie neišmes, jau paskutinius kartus aš buvau ir pas jį ir čia, pasidalinau į du. Liko dar išsiurbti virtuvę ir išplauti tūliką. Liko dar suprasti kaip išėjus pas jį nebebūti sugrąžinamam atgal, ir kaip atsijungti nuo praeities (kas yra visiškai neįmanoma, nes iš ten viskas teka į mus). Didžiuliai agregatai sukasi ir tyliai dūzgia, kol žmogus atlikinėja savo ritualus. Vis daugiau ritualų morališkai pasensta, bet atsiranda vis daugiau naujų jiems pakeisti ir viskas kad prirakinti stebinčiojo žvilgsnį tarp žemės ir dangaus. Šiukštu negalvoti apie tai kas nepasiduoda logikai. Priimti viską kaip yra ir nenorėti keisti. Arba keisti tik mažą savo žaidimų erdvę. Mano žaidimai tai muzika kurios aš nemoku kurti, moku tik atverti savo ausis kažkam naujam. Dabar sukuriami milžiniški informacijos kiekiai ir pagrindinis kriterijus tai jų populiarumas, per mažai ieškojimo gurų ir tiek deimantų nuskęsta dulkių krūvoje. Šimtai eilėraščių, šimtai dainų, tūkstančiai nuotraukų, didžiulė šūsnis teksto. Reikia priprasti kad kiekvieną dieną prarandama tiek daugk. Nors yra žmonių kurie iki šiandien varto senąsias knygas ir ieško atsakymo jose. Atsakymas visur aplinkui ir svarbiausia šypsenoje.

Ieškojimas to kas veikia visus, pagrindinis žmogaus uždavinys, kai buvo sukurtas sunaikinimo prietaisas, dabar bandomas kurti sujungimo, kiek metų truks kūryba kol kas visiškai neaišku. Per kiek metų kiekvienas bus apdalintas dalyvavimo prietaisu (mobiliu telefonu) neaišku, dar kiek laiko praeis kol suteiks jiems balsavimo teisę. Kol kas męs tik iliuzijoje kad kuriame viską patys ir dalyvaujam valdyme. Atstovaujamasis modelis kažkokia nesąmonė, prašom jums koverį koverio kurį norėjote išgirsti sumiksuotą su mash’u. Ir visai nesvarbu ar aš to sulauksiu (tiesą sakant man baisu laukti, jei būtų mano pasirinkimas aš užsnūsčiau visiška tuštuma, nes ateitį mačiau daug siaubo). Ir dabar svarbu yra tai kad aplinkui dar labai daug skausmo, tik žmogus pakylėtas kažkur aukščiau (bet ir tai ne visur) virš jo. Fizinio skausmo mažėjimas susijęs su nutolimu nuo realybės (visada ją gali susigrąžinti trenkdamas galvą į sieną) ir reguliavimo didėjimu. Ar reikia viską reguliuoti? Kas reguliuoja viską? Kai sėdi vienas namie tai atrodo kad tu pats, tikriausiai todėl žmogus Dievo atspindys. Svarbiausia neprarast tikėjimo ir išmokti kartais būti niekuo, kartais deimantu. Visi turi tą savo slaptą vietą kurioje daugiau nieko nebesupranta,

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Komentarų tikrinimas įjungtas. Po kiek laiko jūsų komentarai bus apublikuoti.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

One thought on “Kai keliesi anksti”