Kava

Kava su pienu, kol ją geriu tol esu visiškai ramus. Kiekvieną vakarą 10mg šiuolaikinės medicinos šedevro, kad per daug nefantazuočiau. Jaučiuosi tuščias ir išnaudotas, išsekęs kaip pakraunama baterija. Bandysiu pasikrauti. Net pats nežinau kaip. Kol einu kur nors, tol irgi esu ramus, pastebiu daug smulkmenų, gerai kad nebematau ženklų. Politika tampa visiškai neįdomi, neįdomūs ekonomikos aiškinimai. Ieškau to kas rašo apie tai kaip jaučiasi, kaip jaučia žiemą, bet tai gana sunku rasti, o ir aš ne super ieškotojas jausmų. Dar vienas draugas atsidūrė Vasaros 5. Kažkodėl visa mano aplinka pažymėta beprotybės ženklu. Vakar visiškai pilnai supratau ką ilgą laiką masčiau: aš negaliu iš čia išeiti savo noru, tam neturiu reikiamos kodo dalies.  Aprašyti visą didžiulę tuštuma kuri tvyro dabar aplink mane nebegaliu, ji per didelė ir per juoda, aš galiu nebent pats iš jos išnirti (emerge). Kai tavo laikas nieko nevertas, tu pats irgi nieko nevertas, aš beveik pavirtau tuštumos dalimi, bet kažkas dar laiko mane tikru ir egzistuojančiu. Jai vieną dieną su manimi nustotų šnekėti visi mano draugai ir šeima man nebūtų labai keista, aš tada tiesiog daugiau vaikščiočiau. Beveik neįsivaizduoju kas galėtų išmušti mane iš orbitos, iš tuštumos. Viskas kas mane sieja su materialiu pasauliu tampa neryšku, pagrindiniai poreikiai patenkinti, dvi žarnos viena teikiama energija kita signalas informacija. Viską gali padalinti į du.

Kol einu  į sporto klubą tol jaučiuosi gyvas, sporto klubo viduje vėl tampu niekuo ir ten būti nenoriu, tik 15min pirtį ir 15min burbuliuojančioje vonioje. Per 15 minučių gali apgalvoti viską. Kada aš padariau klaidą? Kaip man ištrūkti iš užburto savęs niekinimo rato, kaip man prisiversti atlikti darbą iki galo, parašyti tą paskutinį sakinį, pasakyti tai kas taip slegia. Nesakau. Tikriausiai todėl kad netikiu, kad tai gali kažkaip padėti, aš turiu pamiršti. Turiu pamiršti tą skausmą, kurį pats sau suteikiau, kad aiškiau matyčiau, kad save apgaučiau ir jausčiausi svarbus, nors esu niekas, tuštuma kuri narplioja savo kodą. Reikia nustoti narplioti ir pradėti jį naudoti.

Nieko nematau ateityje. Ar tai gerai, kai ateitis tuščias lapas? Ar aš per daug liūdnas? Rašau kaip gotas…

Nesu liūdnas. Esu atjungtas nuo minčių ir jausmų. Esu TUŠČIAS. Kaip indas, galima į mane supilti bet ką. Jai lieptų rinktis muziką, nežinočiau ką rinktis, filmą rinkčiausi gal Aronofskio Pi.

Pripildyti save galiu tik aš pats, arba žmogus kuris to nuoširdžiai nori. Galite mane sukonfiguruoti tokį kokį norite matyti pasirinkti mano pliusus ir minusus. Tik deja tuščias žmogus vertas tik tuštumos/

Visi keliai veda į tuštumą.

Ekranas tai veidrodis.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

3 thoughts on “Kava”