Kur link bėga nusivylimas

Plano nėra ir negali būti, nes geidulys viduje gajus. Nesuprantu kodėl būtent taip suprantu visą šitą rebusą, geriau net nebandyt jo suprasti ir paveikt, beprasmiška. Kuo mažiau savo laimę sieji su kitais tuo geriau tau pačiam. Ta nenugalima šaukianti jėga ir visiškas trapumas prieš gamtos kūrėjos galią.

Nieko neleidžiant sau, šokinėjant mintimis per variantus ir pasiliekant tik svetingą Vilnių kuris taip greitai gali tapti nesvetingas, tamsa anksti yra iššūkis.

Palikti pėdsaką savo viduje, savo paties klaidų. Kai tave domina plona riba tarp techno ir house, kad paslėpti tai kad esi vienišas ir tau liūdna leist dienas vienam sau pačiam galvojant užsiėmimus kad neišprotėt suprantant kodėl būtent dabar vyksta amžina pasaulio pabaiga.

Kai viduje viena diena ramiau, bet kiek tam daug priemonių išnaudota, koks didelis skolos bagažas iš to kas visuomenėja vadinama sanity.

Kitoks požiūris, reikia kaitos, atrodo užsisėdėjau savo akvariume stebėdamas savo paties sudribimą į patogią pozą, kai atrodo vienintelis realus išsigelbėjimas tai loterijos bilietas.

Išjungiau muziką, atrodo kartojasi amžinai užburto rato situacijos ir išsiveržti nepavyks, bet gali išmokt ramiau reaguot, bet organizmo ir proto alkio bendravimui neapgausi, o be jo tuojau pat siaubas suvokimo būsenos beviltiškumo ir viso to akinančio iki nebylumo grožio, kurio pasiekt negali

Socialinis tinklas vis kartoja tai ką jau rodė, net negali skrolinti nevilties toliau, užstrigusi nerami mintis galvoje, kažkokia įtampa. Kas

 

Lik lik lik lik
kol rudenį lis lietus
kol žodžių dar truks

Visuomeninė sistema turi būti priimama kaip pateisinamas būtinas blogis, jinai mus išvarė iš proto bandant pasiekti net mums nesuvokiamą tikslą. Atsiribot negali, nes arba priimi taisykles, arba esi nepageidaujamas, ir net ne visos taisyklės rašytos. Tas bepročio žvilgsnis kertantis tave kiaurai ir kalba kurioje nėra logikos, tai matyt ir girdėt nemalonu. Geismas būt ir laukti šanso. Gal tiksliau pajutimų, lyg koks amžinai poniškas penis norintis kad jį liestų.

Nesupratimas, negalėjimas išsireikšt, kabančios kaip šešėliai mintys nebeleidžiančios nuoširdžiai džiaugtis nuostabiu grožiu aplink ir atidaryti tą geros nuotaikos šaltinį bent keliom dienom. Dabar bėgi nuo savęs link beprotybės prarajos. Keisti ženklai, aštrūs jausmai, nepatogumas būt užfiksuotas nuolatinėje apykaitoje kad ir vandens ir viską atperkantis malonumas būt plaukiant šaudantis staigiai ir trumpam.

Kas tas bėgantis malonumas, atsispindintis šokio ekstazėje scenos akivaizdoje. Labiau prisimena tas sunkus ir tekantis žemyn kaip smala mito, suvokimo, savo vietos bandymo suprasti ir žinoma bandymo suvokti aukštesnių matmenų teikiamą pažadą kad tai tęsis. Tuo pačiu atrodo kad pati istorija jau pasibaigus, čia tik žybsniai ir mirguliavimas nykstančio saugumo ir visko virtimo į sudėtingą fermą.

 

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon