Bandau, nesigauna, bijau. Nuotaikų supynės, bėgantis laikas, dar vienas greit sužaliuosiantis pavasaris. Du savaitgaliai sode, taip laukiu tos žalumo, lapų, musinų, bičių ir net uodų.
Vis jaučiuosi kaip sapne, ir bijau kad teks pabust. Net nesinori susidėliot darbų sąrašą, planą. Norisi panirti į ramybę, palikt realybę. Svarbu būt mažu. Keistas kofeino čefyrinis kaifukas + muzika ir beveik visiškai susitaikymas su savim kaip durnium ir bailiu.
Bet galiu siurbti visą beprotybės kokteilį neužaštrinant per daug, vis kratantis pareigų ir bėgant nuo pačio savo minčių, nemokant atjungt vidinio gazdintojo. Gražūs vakarai, rytais nesinori keltis. Nebeliko ką pasakyt, tik tai kad smarkiai užfuckupinta viskas.
Teka mano venom pyktis ir pavydas, nostalgija, nesupratimas. Kenkia tai, kaip pigi cigarilė. Stovyniuoti vietoje.
Ar aš noriu? Ar man iš vis reikia?
Vaistai užspaudžia, viduje lyg sprogimas, bet nieko iš jo į sąmonę neprasiveržia. To giluminio bereikalingo pykčio ant nepakeičiamo pasaulio. Mąsto nebesuvokiu, kažką pasakyt tuštumai, surėkt į bedugnę pilną aimanų.
Noriu nebelaukt. Tie prisilietimai kitokio jautimosi ir būvio čia, lyg leidimai pabūt kitame žmoguje.
Užfiksuotas noras būt, nepasiduot, narkomaninė paieška atleidimo, nebetikėjimas laiminga pabaiga.
Minčių kurių nebėra, nes jos kaip nugrota plokštelė, liko tik jų emocinis fonas, baisi nostalgija krentant tolyn laiku, nepasimokyta iš klaidų.
Kada atleisiu sau, kada galėsiu vėl žaist be įtampos? Ar mane dar galima išgydyt švelniu prisilietimu. Išsitrinti kvapnia kempine.
Mintys visiškai šokinėja, sutrikimas kaip protesto forma. protesto dėl vėl išprievartauto pasaulio.
Svarbu išlikti kuo ilgiau šaltam ir ramiam, kaip ropliui. Galimybė sprogsta žibėdama kaip nova.
Mes esam pirmieji kurie programuoja ateitį, ir mes esam paskutiniai!
Taip sako šitie kieti sintezatoriai
4 thoughts on “Prisirišt prie įtemptos realybės”
Man patinka tavo fotografijoje ir tekstai. Tikiuosi surasi savo tiesa ir ramybe 🙂
O as pakritikuosiu Tavo tekstus. Dalinai galiu sau tai leist, nes zinau kas yra apatija ir depresija. Neturiu diagnozes, taciau tas pasaulis kuri aprasai, neatrodo man nesuvokiamas. Cia gal labiau terapija man paciam, jeigu ateity bus kazkas panasaus, o jeigu ir Tau pades, tai valio.
Tas nekontroliuojamas siurelistinis pasaulio suvokimas, pasaulio kuris egzistuoja butent man, jis nera tobulas, jis labai pilksvas ir skestantis kognityviniam disonanse, kuriame skaidrumo pojutis atsiranda arba nuo stipriu stimuliantu(kofeinas, energetiniai, stiprus dopamino nesejai), arba nuo tekstu, kurie atveria tikraja realybes buti. Daznai tai turi buti pesimistine informacija – kad is pasamones gelmiu issigrynintu intuityvus suvokimas, jog mano intuityvus realybes zinojimas yra isgrynintas isoriniu informacijos neseju. Mano pasamone egzistuoja interneto realybeje, nenoriu egzistuoti socialinej terpej, ten as esu tiesiog uz stiklo, netikra.. Ten as tik antras planas.. Cia bent jau yra ramybe ir tiesa. Pasineriu i visa tai, kas tikra man, nes visada to ieskau, kas rezonuoja su paciu savim – but savimi, reiskias buti laisvam, nes mane persekioja paranoja, jog isores pasaulis kesinas i mane, noredamas primesti isores tapatybe, taip istrindamas manaja. Isiskverbimo budai yra labai klastingi – pats galingiausias, tai privedimas prie logines isvados,jog tavo adekvacijos lygis nera pakankamai aukstas, jog galetum objektyviai vertinti savo patirtis, todel primk alternatyvia realybe, kurioj tu nesi pats savimi, taciau ji bus kazkuom vertingesne. Todel isore yra tarsi virusas – kuri reikia blokuot. Man mano realybe nepatinka, tas stovejimo jausmas, kai laikas bega, laikrodzio rodykles sukas o as tiesiog stoviu. Taciau cia yra tiesa ir ramybe, cia as jauciuosi tikras ir egzistuojantis, ne taip kaip ten.
Poreikis parukyt zole – nuo jos as einu miegot 4ryto, nes negaliu uzmigt, o atsikeliu su brain fogu pirma dienos, vel draugo zinute – “ka mastai? nori susimest?” kiek dienu prasmego sitam ruke, kurio prasmingumas ir produktyvumas gali buti vertas tragikomiskai groteskisko rasinio teksto. Tas rukas persekioja mane. Bet turiu ziniu bagaza – kas yra endogenine depresija. Pirmiausia miegas, tada sportas, tada jokiu narkotiku, tada normalus zmones aplinkui, ne tie kurie nori jog likciau realybej kartu su jais, toj rajoninej iliuzinej tikrovej, kur pseudo hierarchija stovi ant bevercio nieko produktyvaus ar naudingo nesugebancio kurti strukturinio pamato. Veiksmas ir salytis su pasauliu cia ir dabar, nesvarbu, nes tas aukos vaidmens itakotas susitaikymas ir pasidavimas..galima buti ciniskam ir sakyt jog end goalas – savizudybe, gali buti kad iseisiu ir vaiksciosiu be tikslo po lauka nakti su cigarete, kuri atima is manes jegas. Taciau vizija, jog egzistuoja kazkas geriau, subjektyviai grynai man ir as nors ir neturedamas taktines isminties vistiek judu i ta puse, galbut net nezinodamas prie ko einu, taciau kai einu jauciu kad tai tikra kaip ir tas pasaulis kuri saugau nuo isores isprievartavimo. Man asmeniskai patinka Jordan Peterson tekstai ir audio, jie perteikia buti be bullshito, past authoring ir future authoring suite. Einu ten kur noriu, ne del to jog bijau, bet del to jog tikiu, tikejima apsaugodamas nuo isores neigikliu, nors jie nera baisus, nes esu vis stipresnis ir nejautresnis tam white noisui, isores neigikliai, tai isorines nuomones, kuriom bandau iteisint savo buties objektyvuma, taciau tai nera butina. Galeciau pasakyt – o kam judet, jeigu gale laukia tik neviltis? O is kur as zinau, kas laukia, jei nesu ten nuejes? Pradedu nuo minties minimalizmo – nes bukiausias dalykas kuri darau tai savo smegenu ir demesio uztvindymas informacija, uztusuojantis tai kas esminga. Informacijos galiu neatsisakyti, taciau jos kieki sumazint – informacija ir zinios privalo buti tik irankis, o ne budas pabegti nuo realybes bunant panasiu i pseudointelektualus, kurie savo dvasios impotencija kompensuoja zongliruodami abstraktybiu aibem, nenesanciom jokio pokycio. Jei info nepanaudoju per 24h reiskias jinai yra beverte – geriausia mano taisykle. Nors isimti padarau tavo tekstam, nes smagu surast tai kas rezonuoja.
Jordan Peterson? Ačiū tikrai ne. Gal dėl to kad mane tiesiog pykina kai rimtai pradeda šnekėt apie religinius dalykus.
Man viskas puiku, aš sapnuoju savo paties sapną apie save patį, kokį pats save sukūriau ir ką palikau bėgant laidu į ateitį kelių ms greičiu.
Bandau tau atsakyti po ilgo laiko: taip tu teisus, rašai teisingai. Info pajungtos šlangos pumpavimo baisiai, bet kas mes jei ne šokėjai info lietuje (realybės ar ekrano). N.W.O. jau pilnu pajėgumu, o pamenu kaip šokau pagal tą dainą kai man buvo 17 berods ir viskas buvo paprasta – jau tada jaučiau, bet netiksliai. Alkoholikai ir narkomanai kartais turi daugiau išminties nei Petersonas kart begalybė – kiekvienam kelias ar užsidaryti ar likti ir nepalikti kitų. Gali ieškot naujų, bet ar iš vis yra sveikų? Aš dar tokių nesutikau, o jei sutikčiau bėgčiau kuo toliau, tuo pačiu galiu pasakyti kad esu matęs tik vieną tikrą beprotį kuris jau šoko ir džiaugėsi viskuo vis karts nuo karto pakratomas elektrošoko ir norintis tik rūkyti nikotiną. Nežinau ar esi užsiprenumeravęs atsakymus, tai rašau kaip ir tuštumai, nemigęs ilgai nors lyg tai ir kenkia, atėmęs kažkiek laiko iš pono miego – o nemiga arčiausiai beprotybės ką galima pajusti ir beveik būtinas patekimo ant liūdnai linksmojo kalnelio ar parko gatvės elementas.