Ruduo ir taškas. 1


Keitimosi į spalvotą, šaltėjantį bet vis dar malonų, primenantį kitus, ir tuo pačiu metu kitokį nei jie rudenį. Šešėliai pasidaro aštrūs, aplanko melancholija ir jautimas visa ko pabaigos. Manau tai vienas geriausių metų laikų keliauti tolyn, net nelabai svarbu kur, atsidarius mašinos langus lėtai slinkti keliu į tolį, nuolat sustojant apsidairyti ir akimis užfiksuoti pasaulio nepakartojamumą. Važiuoti be tikslo – viena didžiausių pramogų kurią gali sau leisti tik patys turtingiausi – tame tarpe ir tu.

Ruduo visada primena mokyklą. Vietą kurioje dar nebuvo problemų ir depresijos, tik nuolatinis skubėjimas užaugti. Mokykloje išmokau bendrauti su visokiais, o kai kurie klasiokai ilgam liks tikri draugai. Gaila kad universitetas toks nepanašus į mokyklą (bent man). Gerai kad yra būdai (ir jų vis daugėja) susitikti senus klasiokus, kursiokus ir kitus geros valios žmones. Keista kad męs gyvendami mobilių telefonų karalijoje karts nuo karto neperskambinam visų savo turimų „privat“ kontaktų tiesiog paklausti ką jie veikia ir kaip jiems sekasi. Aš dar karts nuo karto tai padarau…

Ruduo turi teisę nurengti medžius, lyti ir ruošti viską žiemai. Aš turiu teisę kovoti ir tikėti kad kovoju už tą pusę (hey kurioje tu PuSėi?), kovoti su šalčiu, neveiklumu, apatija nuolat išlaikant savo galvoje vaizdą to kas ateis, ir viską vėl nuspalvos žaliai, pabudins tuos kurie nebeturėjo vilties.

Žiema skirta atrinkti silpnuosius, šalčiu išnaikinti parazitus, gaila kad Lietuvoje daugelis Stipriųjų (o gal ne) savo noru palieka Silpnuosius (Pensininkus ir t.t.) ir iškeliauja ten kur vanduo saldesnis. Vienintelis Lietuvos tikslas – dar kartą atgimti, apsivalyti nuo korumpuotos valdininkėlių armijos, ir aš tvirtai tikiu, kad tai įvykdoma. Tikrai nenoriu tapti žmogumi praradusiu viltį, nors kartais tai taip sunku – lyg per pūgą įsivaizduoti jaunus žalius medžių lapus. Nors pūga irgi graži.

Svarbiausia niekada neprarasti tikėjimo, ir kovoti už savo aplinkos grožį kaip kiekvienas metų laikas kovoja už tokią gamtą kuri jam gražiausia, o mums pats įdomiausias tarpsnis tai  pasikeitimas: pirmasis sniegas, lapais nuspalvotos gatvės, pirmoji žaluma, žydintys kaštonai, pjaunami javai (hmmm kvapas). Aš tikiu kad mes gyvenam pasikeitimų eroje, tik dar ne iki galo įsisavinam mums pasikeitimų suteiktą galią. Anksčiau ar vėliau atsiras balsavimas internetu, globalus sekimas (kuris iš esmės nėra blogas dalykas), bus legalizuotas laisvas informacijos keitimasis internetu, mokyklos ir universitetai vėl kažko mokys, valdžia vėl dirbs. Tačiau šį globalų pasikeitimą padaryti galime tik męs patys!

Dabar paskirsiu savo laiką mano Lietuvos tūkstantmečio vizijai sukurti.


Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

One thought on “Ruduo ir taškas.