Month: May 2012

Jis man padėjo sukurti apšvietimą mokyklos renginiui. Su lorafenu jaučiuosi lengviau ir labiau pasitikiu savimi, nėra stingdančio siaubo ir baimės. Vasara bus pilna renginių, kas yra gerai. Aš tikiu kad atsistatysiu į vietą ir būsiu stiprus kaip seniau, gal net dar stipresnis.

Šiandien vėl nenorėjau keltis, bet atsikėlus viskas pajudėjo iš vietų, VRM baigiau junginėti laidus, praėjo repeticijos dabar esu laisvas iki 5, 6 renginukas tada laukia linksmoji dalis, visa ko nusirinkimas ir supakavimas. Paprasta scenos virtuvė, per daugelį metų ištobulinta praktiškai iki begalybės, bet neapsieinanti be laidų vyniojimo ir dėžių kilojimo.

Kai esi blaivus kyla klausimų, kodėl aš čia? kodėl kitiems geriau sekasi nei man? kaip aš galiu prisidėti prie pasaulio ir tapti reikalingu? Kaip suprasti vizijas kurias mačiau? Kaip susirasti naujų draugų? Kaip patikėti kad viskas dėl gero…

Aš čia tikriausiai dėl to kad mano šeima norėjo padaryti man dovaną, ir padarė, tikriausiai turiu kažkokią užduotį ar tikslą kurio dabar nejaučiu, todėl esu bailus ir susikaustęs.

Kitiems gal sekasi geriau materialine prasme, bet vertinant turimą laisvą laiką, aš tikrai jo turiu daug ir nežinau kur jį dėti (nebent vartoti narkotikus, arba gerti alų spoksant į ekraną ar draugus), tai pat mano galva yra kažkuo ypatinga, ji gali pakilti į aukštesnį lygį kurio kol kas aš nemoku kontroliuoti ir tenka gultis į ligoninę ir dabar gerti vaistus kurie lėtina mano galvos darbą (kas yra blogai). Man sekasi tuo, kad turiu tikrų draugų (kelis).

Prisidėti prie pasaulio aš galiu dirbdamas savo darbą kuris kitiems žmonėms turėtų nešti tiesioginį malonumą, Norėčiau daugiau rašyti ir daugiau stebėti aplinką. Norėčiau parašyti vadovą žmonėms su “kitokiom galvom”, norėčiau išgyventi be vaistų. Kol kas galiu prisidėti tik prie esamos sistemos, neturiu kaip prisidėti prie naujos kūrimo, bet scena bus ir senoje ir naujoje sistemoje, negali būti sistema be kūrybos.

Vizijų aš tikriausiai nesuprasiu dar ilgai ilgai, nebent pradėsiu gyventi be vaistų ir vėl kilti į aukštesnį lygį. Mano vizijos tai kažkokie pasaulio pabaigos apžaidimai savaip. Pagal jas saulė jau turėtų būti užgesusi ir męs visi turėtume degti asmeniniuose pragaruose. Hmmm tikriausiai tai netiesa (saulė vis dar dega) bet pojūtis labai intensyvus tuo metu, reiktų išvengti per didelio intensyvumo ateityje.

Kaip susirasti draugų kurie nerūko ir negeria ir nevartoja narkotikų. Nežinau.

Kaip patikėti savo kaip labai mažo ir lengvai pakeičiamo sraigtelio vieta, kai tiek kartų jaučiau Dievus sau už nugaros. Tikriausiai galima, reikia laukti kažkokių ženklų (bet kai jų lauki, tai jų atsiranda dešimtimis) kurie man primintų kad jau laikas veikti. Gali būti laimingas ir su labai nedaugk, laimingiausias aš buvau kai man visai neberūpėjo ką aš turiu, nes tada turėjau viską.

Labai sunku išsiveržti iš rato, bet verta bandyti. Verta tikėti kad turi kažkokį tikslą, kuris tau dar nežinomas, bet kurį gali surasti, gal tikslas išbūti čia darant kuo mažiau blogo, bet pati blogumo sąvoka specialiai apauginta visokiais mitais, man atrodo blogai yra nesidalinti tuo ko turi per daugk, bet iš to ir visa dabartinė sistema.

Aš tikiu, kad man užteks jėgų atsisakyti to kas man netinka ir išmokti džiaugtis kitu keliu.
Aš tikiu, kad civilizacija optimizuos save ir nebenaikins gamtos ir žmonių.
Aš tikiu, kad mano regėtos vizijos tai ligos padarinys ir nieko panašaus neatsitiks
Aš tikiu, kad per metus išmoksiu kažko naujo ir išmoksiu vėl būti savimi
Aš tikiu, kad mano darbas neša žmonėms džiaugsmą bet biškutį
Aš tikiu, kad dar yra priežasčių būti čia

http://en.wikipedia.org/wiki/Lorazepam

Padeda nuo nerimo, nuima jį kaip ranka ir palieka tave ramų ir patenkintą. Vakar diena tokia ir buvo, su džiaugsmu dirbau valgiau rūkiau cigaretes. Renginys buvo paprastutis, bet garsas buvo geras. Su džiaugsmu dariau viską, ir buvau linksmas. Gaila Lorafeno negalima gerti kiekvieną dieną ilgą laiko tarpą, nes prie jo pripranti. Kažkada geriau jį gal pusę metų kiekvieną dieną ir nieko. Kai šį kartą eisiu pas psichiatrę paprašysiu kad išrašytų man jo arba kažko kito atpalaiduojančio nuo nerimo. Tikriausiai dar ilgai teks šauktis cheminius junginius į pagalbą sau. Šiandien vėl kažkiek bijau montažo VRM rūmuose, ryt mažiukas renginukas ten, taip aš nekenčiu tų mažų renginukų, bet tai mano darbas reiktų jį mylėti. Įdomu kokį darbą aš dirbčiau dabar jai nebūtų pasireiškusi liga, bet tikiu kad ne techniko kroviko. Išsiveržti galiu tik mokydamasis kažką kas mane užveda. Kol kas manęs neužveda beveik niekas. Nebent norėčiau turėti Hi – End kompiuterių parduotuvėlę, kur būtų renkamos galingos sistemos. Reiktų kažką veikti savo svajonei, bet jinai kol kas tokia tolima ir nepasiekiama ir sukaupti jai kapitalo praktiškai neįmanoma. Palikim svajonė.

Kaip keista kad maža tabletė gali priversti jaustis laimingu, gal aš ja per daug tikiu. Geriau tabletė nei jointas, ilgiau veikia, nors pašalinių neaišku kas daugiau turi, tiesiog žolė man netinka. O kiek žmonių rūko, kad negalvotų. O kiek senolių vartoją Lorafeną…

Lietus eina per miestą
Šlapi visi lapai ir stogai
Saulė šiandien nesirodo
Nors tyliai meldžiasi žyniai
Vakare nieko nelieka
Tik kelios mintys iš praeities
Aš atsigulu į lovą ir užmiegu
Lyg eilinis kasdienybės karys
Naktį suskamba telefonas
Reikia keltis ir važiuot
Gelbėti pasaulį nuo išnykimo ir mirties
Kosminiai laivai tyliai zuja po miestą
Mirksi reklamų ir iškabų šviesos
Aš tyliai skrendu ten kur mane kviečia
Važiuoju kažkiek per greitai
Naktis vis dėlto jau čia
Užsileidžiu radijo imtuvą
Kuris rusiškai prabyla į mane
Kažkas manęs laukia, ir tai yra gerai
Mane gali pakeisti beveik bet kuris iš jūsų
Nors man sakė vaikystėje kad aš unikalus
Greitai gamins klonus
Ir ufonautai danguje nerims
Pora kadrų iš praeities man tave primins
Kiek daug tų kurie buvo kažkada šalia
ir žinojai jų vardus
dabar jie kažkur
visi išsibėgioję, nėra tikslo
piktas demonas sako kad niekada ir nebus
Aš tyliai nusišypsau ir galvoju kad ryt
Būsiu viena diena arčiau taško
Kompozitorius jam muziką kurs
Kai aš išnyksiu į mano vietą stos kiti
Svarbi ta pozicija į kurią nėra konkurso
Kuri atvira ir daugeliui baisi
Kurioje nemoka atlyginimo
Ir kiti su panika stebi nesuprasdami
Ar tu pats pasirinkai tokiu būti
Ar tave išmokė kiti
Turi būti tie kurie tik stebi
Turi būti tie kurie daro negalvodami ką ir kodėl
Vakare visi užmiega
Šėtonas vertina tuos kurie vagia
ir dabinasi pinigais
kurių brangios mašinos
Kurie turi didelius namus
kurie keikia tuos kurie minimalūs
kurie tvarko kaip elgiasi kiti
Sistema padaryta taip kad pakiltų daugiausia netikintys Dievu.

Aš tikiu, kad šitas vis save bekuriantis kūrinys smulkus iki begalybės ir didžiulis iki žvaigždžių, sukurtas su tikslu. Atrinkti padauginti ir išrinkti to vertus. Dabartinė sistema serga, serga ir žmogaus suvokimas kas yra kas buvo ir kas bus. Bet Dievas gali nusileisti tarp mūsų, ir aš tikiu kad tai anksčiau ar vėliau bus, tikriausiai ir dabar jis vaikščioja ir stebisi mūsų neišprusimu. Dievų tikriausiai daug, silpnesnių ir galingesnių, mes patys kurti pagal jų paveikslus ir stiprėjame ir dieviškėjame pamažu. Palaiminti tie kurių klauso kiti, palaiminti kuriantys, palaiminti griaunantys, palaiminti galvojantys, palaiminti verkiantys ir palaiminti tie kurie netiki Dievu. Męs kuriamės profilius savo noru internete, vis rašinėdami kas patinka kas nepatinka, kuriame milžiniškus informacijos kiekius, kurios didžiausia dalis šlamštas, paliksime ateities kartom šiukšlyną, gerai kad jį gali išvalyti vienu paspaudimu, bet kiek vis dar realių šiukšlių išmetama į šiukšlynus. Mūsu paskirtis tikriausiai sėdėti prie ekranų ir spaudyti du klavišus, taip ir ne. Dalyvauti reitingavimo procese, ir męs dabar tai darome ir visada darėme. Tai pat reikia dalyvauti kaip dalyviui reitingavime, nes jai tu pats aukštai reitinguojamas tai ir tavo reitingavimas didesnės vertės. Susiskirstyti į sritis kurias norime vertinti, į jas gilintis ir kaip pasieksime beveik pilną žinojimą suprasime kad jis neperduodamas kitiems klavišo paspaudimu, reikia ilgų treniruočių ir bandomųjų užduočių. Dabar mus ruošia kad žinotume paviršutiniškai kuo daugiau ir visa tai paskanina mums visiškai nereikalingos žiniasklaidos skleidžiamu keistu nereikalingų žinių mišiniu. Garbinamas sportas, garbinama politika, ir kartais kelios įdomios žinios. Gerai kad gali atsijungti ir stebėti kaip juda lapai ant medžio, jis dažnai daug senesnis nei męs, jo giminė čia gyveno milijonus metų ir jis daug labiau prisideda prie žemės kaip kosminio laivo kelionės tikslo. Žmogus skirtas tvarkyti ir prižiūrėti, dabar jis teršia ir naikina, kas keisčiausia dar laikydamas save aukščiausiu evoliucijos tašku. Mes esam liga kuri užpuolė žemę, psichinė liga, ir ja serga beveik visi, kuo daugiau civilizacijos tuo daugiau ligos, tuo daugiau bereikalingumo ir išsišokimų už ribų. Aš norėčiau pamatyti tuos gydytojus kuriuos atsiūs sutvarkyti šiai planetai, bet jie yra už mano riboto mastymo ribų. Tikėjimas tai ir yra tikėjimas arba tuo kad viskas dar pataisoma, arba tuo kad čia nebepataisoma vieta ir mus perkels į sutvarkytą atlikti savo pareigų. Kad ir kiek aš rašyčiau teksto vis tiek nenugalėsiu sistemos, vienintelis kelias ją nugalėti tai savo noru išeiti iš jos, išeiti gali ir mintimis, kiekvieną dieną kartojant sau kad tai tik tarpinė stotelė ilgoje kelionėje ir reikia prisijungti prie naikinimo, kitaip sunaikinsi save. Baisiausia kad nebėra kur pabėgti, nebėra kur prisijungti kad atlikti savo esminę pareigą – tvarkyti ir skatinti įvairovę, kurti, kurti vienetinius produktus, dalintis tuo ko turi per daug ir žinoma jokios valdžios iš viršaus. Aš norėčiau prisijungti prie atsiskyrėlių ir aprašinėti pasaulio beprotybę. Sunkiausia bepročiams išaiškinti kad jie bepročiai, bet kai bepročių didelė daugumą pats tampi jų visuomenėje bepročiu. Aš pripažįstu savo ligą, kad kartais mano galva dirba per greitai ir aš pradedu suvokti, pradedu norėti keisti ir tikėti kad net pats vienas galiu viską pakeisti, tai ir yra liga, kad aš bandau mastyti visiškai savaip, vertindamas pagal save ir norėdamas tik gero. Man atrodo kad jau išaušo mesijo valanda ir aš esu jis. Daug kartų pergyvenęs bandymą pradėti naują erą suvokiu kad jinai netoli. Kiek tokių kaip aš dirbtinai laikoma prirakintų prie cheminių vaistų grandinių, kad nepradėtų šnekėtis ir elgtis nepatogiai. Durniai todėl kad tiki, kad yra svarbūs ir trukdo kitiems savo svarbumu. Kai aš tampu durnas, aš labai noriu išaiškinti ir pakeisti tai kas neišaiškinama ir greitai nekeičiama, man atrodo kad aš turiu teisę peržengti tam tikras ribas. Bet gal pasaulis kaip tik vystosi pagal Dievo sukurtą modelį ir dabar tiesiog praeina per skaudžią gamtos naikinimo stadiją, kad vėliau mokslo pagalba atkurtų kitokią gamtą, modifikuotą ir remiksuotą pagrindinį variantą. Gal kiekvienam gyvenamam pasaulį tai yra remiksas dieviškos sėklos kuri suveši kai yra tam sąlygos. Gal ir nėra kosminių daktarų nes tiesiog per daug gyvenamų planetų ir daugelis iš jų eina teisingu keliu. Kaip vienu žodžiu galima apibūdinti mūsų sistemą? Neoptimizuota. ir optimizavimo dar ilgas kelias, optimizavimas turėtų būti religija, atseit verslas tai ir daro ir męs balsuojame savo pinigais, bet taip dar nėra, nes kol kas pasirinkimas per mažas ir neleidžiama daryti kopijų pavykusių dizainų. Įdomu kiek kainuotų Iphone jai juos leistų gaminti kinijoje be nežmoniško pelno, 400lt? gal dar mažiau. Dabar galiu tik gyventi suvokdamas kad sistemos netobulumas tai šansas pasireikšti man, bet aš turėčiau kovoti su pačiais žemutiniais žemės Dievais (su tais kurie valdo). Reikia susirasti smulkią sritį ir joje bandyti kažką optimizuoti. Aš dabar bandau optimizuoti savo buvimą sunkiai keičiamoje ir kitokius sunkiai priimančioje sistemoje. Bandau išmokti šypsotis net žiūrint pačiam siaubui į nasrus ir laukti to kuris mums padėtų (nors tyliai galiu pasakyti kad ir aš pats galiu juo tapti, tik tam reikia įdėti labai daug darbo, o aš tinginys) padėti mums patiems. Mus gali nugalėti, net pats mažiausias sutvėrimas virusas, gali nugalėti ir atskridęs vienas ufonautų laivas, gal mus saugo tai kad esame nesvarbūs ir silpni. Pagalvojus apie tai kiekviena diena yra dovana ir labai norisi tikėti kad kažkas išliks kai męs dingsime. Tikriausiai ne, kaip sunku ir patikėti kad kažkas išlieka kai dingsta mikrobas. Dabartis duota džiaugtis. O dauguma pisasi norėdami pakilti aukščiau karjeros laiptais ir kitaip pistis, žinoma smarkiai pasipisus galima užsidirbti visam likusiam, bet tai gaunasi vienetam, visiems kitiems reikia išmokti džiaugtis pisimuosi išnaudotojų visuomenėje. Būtų bent aiškus vadas ir aiškus tikslas. Dabar pats sau vadas, pats sau tikslas. Tada belieka noras padročinti prieš ekraną ir turėti knopkę kuri išjungia kai pasidaro per sunku (baisiausia, kad tokia knopkė laisvėje yra tik jos veikimas labai nepatikimas, nebent skiri laiko ilgam jos mygimui). O svarbiausia nėra ko skūstis, kol kas viskas veikia beveik puikiai čia pas mus, tik tas tikslo nebuvimas mane žudo ir kaip žinai kad nenori palikti palikuonių belieka linksmybės, tik kas baisiausia jas irgi dabartinė sistema draudžia, niekas kažkaip nenori linksmų ir protingų. Aš tikiu kad esu tik blyksnis kuris suvokė save ir gali kažką pakeisti. Padėti. Geriausias darbas tai padėti kitiems atlikti jų darbus, nesigilinant į darbo esmę, bet tai dauguma ir daro. Jei pradedi galvoti tai supranti kad esi naikinimo sistemos dalis, žemės parazitas, gal kažkas pasikeis, bet tikrai ne artimoje ateityje tikriausiai, arba pagaliau pinigų sistema žlugs, arba ateis mesijas, arba kosmoso gydytojai, arba dalelių greitintuvas sunaikins žemę, arba Virusas išnaikins žmoniją, kažkas vistiek bus. Geriau apie tai negalvoti, geriau kuo mažiau galvoti apie tai ko pakeisti negali. Geriau iš vis negalvoti. Gaila nemoku medituoti. Išsigelbėjimo bent kol kas nematau, nebent kiekvieną dieną po lorafen tabletę ir bb dėti ant visko, vistiek aš tik sraigtelis kuris ar sukasi ar ne visai px. Jei ne tai kad tikiu kad man išnykus pasaulis liks ir aš išeidamas atnešiu skausmo Mamai, kuri tiki ir rūpinasi manim. Lieku čia galima sakyti vien dėl mamos, nes mano nuomone reikia nedalyvauti sistemoje kuri neteisinga ir naikinanti pati save, ir nepriimanti manęs tokio koks aš esu (chemiškai kastruojanti).

Aš tuo tikiu, bus kažkiek darbo. Bet iškarto pradėjo kilti nerimas, išgėriau vieną lorafen tabletę kad nesikankinti. Esu save sužlugdęs, net svajonėse savęs nematau kitokio nei dabar, menko ir verkšlenančio. Gal pabandyti nueiti į bažnyčią, gal padės, gal įtikėsiu ir bus lengviau. Noras išnykti niekaip nedingsta, nors jaučiuosi kažkiek geriau, bet paniškai bijau darbo. Niekas negelbėja. Netikiu savo, kaip išdidaus žmogaus keliu, matau kad esu kažkokia liekana to kas buvo. ir kaltas tik aš pats. noriu baigti savo apgailėtiną egzistenciją kuo greičiau, tik nenoriu žudytis, tai būtų per žiauru, geriau koks nelaimingas atsitikimas ir viskas baigta. Finita, ir kelias vinguriuoja toliau. Šiandien vienuolyno kiemelyje koncertas, bus geras garsas, tikiuosi lietaus nebus. O aš nenoriu net į jį, bijau laidų ir kolonėlių. Geriau būčiau seniai seniai miręs arba visai negimęs, nežinau kuo dabar galiu didžiuotis, neatlikau jokio didelio darbo, kelis mažesnius. Lorafenas jau veikia, užplūsta ramybės banga ir niekas tada nebebaisu, viskas kažkur atitraukta lieka tik meditacinė ramybė ir ramiai bėgantis laikas. Diena bus gera. Aš tikiu kad koncertas bus geras, tikiu kad viskas pavyks, kažkur giliai guli nerimas, bet jis man nebaisus, mane gina chemikalai kuriuos vartoti pataria neilgiau kaip keturias savaites. Aš juos vartoju karts nuo karto, kada sunku, gerai kad Mm jų turi.

https://www.facebook.com/vienuolynokiemas

Labai daug, sapnavau ir seksą ir žmones kurių nebėra. Sapnavau seksą per mėnesines, kraujuotą labai labai. Sapnai tikriausiai didžiausia Dievo dovana, gali pabuvoti visiškai kituose pasauliuose, gaila tik kad jie greitai užsimiršta, gal vėl kada susapnuosiu košmarą. Skaitau ir knygą apie seksą, iki šiol aš jo nesuprantu. Patinka man jo paribius kartais pažiūrėti per http://efukt.com/, reiktų jaučiu ir nuo to atprasti, nes tikrai yra dalykų kuriuos vien pažiūrėjus jautiesi nešvarus. Jei mane skaito kas nors silpnų nervų tai geriau tegu nejungia to puslapio. Porno gali būti labai juodas ir viskas tik tam kad kažkas pajaustų malonumą ir sumokėtų truputį pinigų. Baisu kartais kam pasirašo moterys už pinigus. Prisimenu dar laikus kai preteen porno buvo apstu. Užteks apie Prn.

Reikia nusipirkti bėgimui batus ir eiti rytais pabėgioti, tai atgaivintų mane ir paruoštų dienai. Reikia mažiau miegoti, keltis išryto dar labai sunku, bet dabar atsikėlus ir atlikus pora darbelių tikrai lengviau, turėsiu apleisti užupio gužtą porai savaičių nes Dmnt brolis atvažiuoja. Būsiu namie su Mm ir Brl ir Mčt. Vieną kompiuką turiu sutvarkyti, labai ožiuotas jau jis. Net linuxai neperinstaliuojasi kažkokią putą leidžia tik komandinę eilutę paleidžia.

Noriu rūkti bet kenčiu, gerai kad ir pinigų tik Partner cigarilėms turiu kurios tikrai šlykštokos. Man kartais keista kaip žmonėm sunku mesti rūkyti cigaretes, gi imi ir nerūkai, noras tikrai minimalus jų, tiesiog jos labai lengvai pasiekiamos ir labai daug kas rūko, aš irgi šiandien vieną cigaretę pas Gds Mm surūkiau. Galvojau kad jai laimėčiau loterijoje daug pinigų, tikriausiai neatsilaikyčiau ir išvažiuočiau į olandiją arba indiją ir vėl rūkyčiau kol nuplyštų stogas. Gerai kad ir nelaimiu. Noras rūkyti žolę stiprus, galų gale ji pastaruosius kelis mėnesiu asocijavosi su laime, parūkai ir viskas gerai, šypsaisi, jautiesi bendras su kitais rūkusiais. Bet iš to noro rūkyti rūkai beveik bet kokį š kuris nors kiek veikia ir turi thc. Parūkius gerai miegi ir kita diena geresnė. Šiaip ne veltui toks senas tai narkotikas, geras jis, tik mane jis atjunginėja nuo visuomenės, kai aplink yra žmonių kurie rūko, tai dažnai gali įtraukti nemokamai, nes jai reikėtų nuolat mokėti, tai man neužtektų pinigų, arba rūkyti vienam, kas man niekada nepatikdavo, aš net jointo sukti nemoku. Pavydžiu tiems kurie rūko ir jiems nieko neatsitinka blogo. Man anksčiau ar vėliau būna blogai, draugai tai žino bet rūkyti vistiek šiek tiek pasispyrioję duoda, o po to duoda ir neprašius.

Man atrodo kad rūkantys mariją žmonės tampa kažkiek šaltesni kol yra neparūkę. Dažnai neatskirsi to kuris rūko, ar jis parūkęs ar ne, nebent jau daug parūkęs ir akys raudonos.

O aš nerūkysiu nei cigarečių, nei marijos. Mano irštva ir valdymo pultas:

Tikiu kad bus geriau, anksčiau ar vėliau. Pradėjau skaityti knygą. Sode nieko doro nenuveikiau. Net dabar kažkoks nesavas. Lieka tik tikėjimas kad diena iš dienos darysis geriau. Nenoriu beveik nieko. Norėčiau būti linksmas kaip seniau, bet nesigauna, išspausta šypsena ir yra išspausta šypsena. Mesiu rūkyt, mesiu gerti alų. Tikiu kad padės. Kiekviena diena tai kova su pačiu savimi dėl savęs. Liūdna žinoti, kad nesi jokios srities specialistas. Galiu nebent apie šizofreniją papasakoti. Šis vakaras sunkus, jei būčiau kaip seniau tai nueičiau įpūsti ir būčiau high as shit. Dabar to nebegalima, o norisi. Anksčiau ar vėliau gal nustosiu to norėti. Norėčiau išvažiuoti į mišką su palapine ir prisivalgyti LSD, gal sudėliotų man kažką į vietas, bet to irgi daryti tikriausiai negalima, nes su mano liga gali tai blogai baigtis, bent grybai man buvo labai sunki patirtis, kaip ir salvia. Kartais mano galva pati prisigamindavo haliucinogenų ir išsiūsdavo mane į tripą. Tikriausiai dabar esu stabilizuotas vaistų. Tie vaistai nėra gerai, ar gerai save dirbtinai lėtinti? Kiekviena diena tai brūkšniukas kad esi dar vieną dieną blaivus. Kuo daugiau atsijungti nuo savęs naikinimą propaguojančios sistemos. Aš galiu būti stiprus ir daugeliui dalykų pasakyti griežtą ne. Kai tiki viskas galima. Norėčiau vėl patikėti kad esu svarbus dalyvis kovoje tarp gero ir blogo. Šiandiena sunki. Reikia galvoje susikurti siekiamybės paveikslą. Aš jau gana seniai ir svajoti nebemoku. Nebent nusipirkus loterijos bilietą. Kaip lengva šiais laikais sunaikinti save, kartais man nuoširdžiai atrodo, kad pasaulį valdo šėtonas ir valdo tikrai gerai šėtoniška prasme. Visur pilna to ką draudžia religijos. Gyvenimas tapo neskausminga malonumų paieška, bet už tai teks susimokėti kažkada. Aš moku jau dabar. Gerai kad bent tikiu, kad esu ne vienas, o yra tekę pabūti ir vienam su demonais. Aš tikiu, kad sulauksiu paaiškinimų kodėl mane jie persekioja. Šita sistema žlugs ir tai atsitiks gana greitai, aš dar tikiu kad pamatysiu jos galą. Norėčiau ryt nebepabusti, bet teks keltis ir eiti į priekį. Kol kas nelabai turiu kur eiti. Neturiu ir dėl ko. Nebent dėl mamos, jinai praktiškai paskutinis dalykas kuris mane palaiko čia. Be jos išeičiau į nebūtį (galvoju apie 31 aukštą ir skrydį žemyn).

Vakaras po lietaus buvo gaivus, paskambino mama, sakė reikia ieškoti pagalbos kad išsiveržti iš narkomanijos. Pakalbėjau, pasidarė geriau. Užsidegiau lietuvišką smilkalą. Antradienį bandysiu nueiti į kitą anoniminių narkomanų grupę. Muzika tyliai grojo, jau temo, galvojau ką veikti nes dar miegoti nenorėjau, įsipyliau dar lietuviškos kokakolos, leidau sau jos nusipirkti. Pinigai buso beveik pasibaigę, turėjau 6lt, kita injekcija tik 10 dieną. ir gerai. vistiek nežinau ko noriu. Rašau. Tada geriau.

Išgėrus vakar Xanax’o http://en.wikipedia.org/wiki/Alprazolam viskas atsistatė į vietas, nerimo liko daug mažiau. Darbas pasirodė labai paprastas. Gaila tik kad šiandien viską nurinkti galiu tik antrą valandą. Vakar vėl atsisakiau jointo, draugai paplojo, išgėriau šiek tiek viskio su kola (reikėtų atsisakyti ir alkoholio). Šiandien daug geresnė diena nei vakar. Tikiu vėl kad viskas bus gerai ir aš sukaupsiu jėgų atsisakyti alkoholio ir marichuanos. Vėl norisi kažką veikti ir negulėti lovoje (kas yra labai gerai).

Vakar važiuodamas pas mama pamačiau užupyje besideginantį pusamžį vyrą, kuriam buvo nei motais, kad visas sustojimas jį mato, norėčiau ir aš išmokti būti ant tiek dėjęs ant kitų žvilgsnių.

Aš norėčiau:

• Būti švarus bent metus (tam reikės koreguoti su kokias žmonėm leidžiu laiką)
• Vėl pradėti skaityti (dabar negaliu sukaupti dėmesio), gal Kindle nusipirkti
• Išmokti HTML ir CSS
• Kiekvieną dieną padaryti bent po vieną nuotrauką (kai pakeisiu mobilų tikriausiai to nesigaus kol neįsigysiu fotoaparato)
• Pasikeisti mobilų į Nokia 100 (turiu dabar N95, bet jinai su nulūžusiu garsinimo mygtuku ir kartais žmonės man negali prisiskambinti, šiaip labai faina turėti prietaisą, kuris kažkada buvo geriausias, bet vieninteles protingas funkcijas kurias naudoju tai fotoaparatas ir kartais paskaitau lovoje internetą)
• Susitvarkyti šitą blogą
• Pradėti bėgioti ir važinėti dviračiu, kad numesti svorio.
• Atsisakyti limonadų ir šokoladukų

Man sunku, eisiu gydytis nuo narkomanijos, tikriausiai vėl pradėsiu vaikščioti į anoniminius narkomanus. Keltis vis dar sunku, taip norisi atsijungti, bet atsiranda ir tikėjimas, kad pasveiksiu. Net mano nuotraukose matosi, kad man sunku, sunku net išspausti šypseną. Bijau darbo, bijau kad kažkas jame nepasiseks, reikės važiuoti be šefo, vien tai jau baisu, o kažkada tai tebūtų rutina, baisu kad nerasiu kur mašinos pastatyti, kad nerasiu lifto, kad į liftą subwooferis netilps ir t.t.

Savaitgalį būsiu sode.

Aš niekas, tiesiog taškas
Baigiau naikint save ir liko tik skausmas
Norėčiau išgerti tų nuodų
Kad nebebūtų taip sunku
Norėčiau pavirsti musiuku
Kad mirčiau greitu metu

Siaubas kokia paranoja ir baimė, tikriausiai išeisiu iš darbo, pirma turiu pasveikti, o tik po to dirbti. Dabar darbas tapo kančia. Niekas nebeteikia džiaugsmo, kiekviena diena kaip kova už išlikimą, kurio aš nenoriu. Kam man tiek skausmo ir siaubo, kam aš rūkiau. Kai parūkydavau vėl džiaugdavausi ir leisdavau laiką pro pirštus. Bet greitai ateidavo paranoja. Kelios valandos džiaugsmo už sunaikintą save.

Važiuosiu pas Mm išgerti vaistų, kad neišprotėčiau. Patekau į spąstus teks kapstytis.

Draugams ir mamai, kad rūkiau mariją. Vėl laukia ilgas kelias lauk į blaivumą. Pats sau iškasiau duobę ir taip jau ne pirmą ar antrą kartą. Gyvenime belieka vienas džiaugsmas – jointas. Išmokti džiaugtis iš naujo. Vėl pamilti darbą su scena, nebebijoti naujumo ir mokytis. Pradėti žaisti ir jausti džiaugsmą ir tame. Kitą savaitę nusipirksiu marichuanos testų ir vėl bandysiu pats sau pasidaryti medalius, kad esu kažkiek jau laiko blaivas. Šiandien geresnė diena nei vakar. Tikiu kad išsiveršiu, pagaliau reikia, jau kiek laiko sugadinta trumpalaikiais malonumais. Muzika ramina, kaip visada PBB http://pedrobroadcast.com/

Noriu būti kažkuo naudingu, o tokiu tapti galiu tik aš pats savo jėgomis. Užteks naikinti laiką. Kiek kartų jau aš sakiau sau tai ir nieko. Bet reikia prieiti liepto galą. Gerai, kad kaip dažniausiai viskas nesibaigė Vasaros 5, kažkaip šį kartą tikriausiai žolė prastesnė buvo. O rūkiau daug. Pasauliui nereikia tų kurie nieko nedaro, aš daėjau iki to kad man pačiam nereikėjo manęs paties. Reikia keisti draugus. Reikia keisti save. Išmokti.

Aš atsibusiu ir būsiu stiprus
Prisiminsiu tuos kartus kai buvau silpnas
Kovosiu su savo demonai karščiau
Tikėsiu kad tai ir yra gyvenimo prasmė
Nugalėti save ir šypsotis beprotybei į akis

Šiandien diena kada aš renkuosi
Būti švarus ir šypsotis
Fotografuoti ir kiekvieną dieną blaivėjimo fiksuoti

Man šiandien baisu. Guliu lovoje ir nenoriu keltis, nenoriu nieko daryti, noriu tik išnykti į miegą. Baisi depresija, niekas nedžiugina ir jaučiuosi niekas. Kodėl? trim sakiniais pasakau viską ir nieko nelieka. Pasiimkite mane iš čia, prašau. Bijau net važiuoti pakartotinės technikinės apžiūros, atrodo viskas bus blogai. Kaip aš pavirtau į nieką. Gal vaistai, gal ir kas kita. Nemielas man šitas pasaulis, norėčiau jame daugiau vietos palikti kitiems.

Technikinės nepraėjau, liko kelios smulkmenos. Vakare išgėriau Lorafeno ir viskas atsistatė į vietas, o tas baisus jutimąsis, tai nuo to kad vėl buvau pradėjęs rūkyti žolę, tik bijojau prisipažinti, net savo loge. Dabar ne taip baisu. Kaip sunku atsisakyti to kas tikrai žinai kad kenkia, ne veltui narkotikai. Nekenčiu jų. Reikia keisti savo įpročius. Jau kelios dienos esu švarus, o reikia bent mėnesio, bent kelių kad atsistatytum.

Aš tikiu kad viskas bus gerai. Surasiu savyje jėgų atsispirti, ir vėl išmoksiu šypsotis ir juoktis kiekvieną dieną.

Bandysiu atsisakyti to kas kenkia, nes gyvenimas tapo beveik nepakeliamas. Kiekviena diena tokia sunki ir beprasmė. Reikia vėl kažką žaisti. Tikiu kad viskas bus gerai, nors pasaulis po truputį ritasi į krachą. Valgyti tikriausiai turėsiu už ką. Net iš ryto nesurandu kur save dėti. Pirmą valandą tvarkys mano mašiną. Norėčiau išvažiuoti į vienuolyną, jam paskirti savo 717lt per mėnesį ir atsijungti. Norėčiau vynioti laidus nuo scenos. Norėčiau eiti pasivaikščioti. Esu atostogose jau nežinau kiek laiko. Reiktų kažką dirbti kiekvieną dieną. Arba labiau fiksuoti tuštumą. Fotografijomis ir tekstu. Vakar išleidau daug pinigų, išgėriau du kokteilius ledų už 15lt, skanūs, bet tikrai neverti tiek, geriau macdonaldo, tirštesni. Dėlioti savo istoriją apie beprasmiškumą be vado. Vado nėra. Bandysiu imti vadeles į savo rankas. Diena paprasta. Viskas paprasta kai gauni kažkiek užtikrintumo ateitimi. Aš nebijau net to jai šiandien paskutinė diena. Diena kada pasibaigsiu aš. Nežinau ar daug keisčiau joje. Tikriausiai eičiau kažkur. Norėčiau per dieną žiūrėti gražius vaizdus. Ir dabar pro langą į mane žiūri milijonus metų (bent taip sako) kuriama žaluma. Nenoriu į festivalį, nenoriu alaus, nenoriu filmo, nenoriu darbo (nors jo reikia kad galutinai nepavirstum į tuščią vietą), nenoriu net rūkyt. Aš tikiu kad viskas aplinkui turi kažkokią slaptą prasmę. Ir tas paukščio čiulbėjimas lauke mane kviečia išsiveržti iš žinių ir politikos. Taip sunku būti tuo kuris gali būti atsakingas. Aš atsakingas už savo išmestas šiukšles. Gali pasistatyti namuką kažkur sode ir fiksuoti kiekvienos dienos eigą. Laukti audros. Aš noriu būti tas kuris pralinksmina, arba priverčia jaustis keistai. Gali būti bet kas, bet teks miegoti ir sapnuoti kitas realybes. Mokykla taip toli ir viskas po jos kažkaip neryšku, lyg būčiau svajojęs apie tai, bet svajonė buvo per trumpa ir dabar aš pilkoje teritorijoje kurioje nieko nėra. Gerai kad galiu sudėlioti savo mintis, ir jos atrodo dar be ligos ženklų. Šiandien aš pasirenku būti kitokiu. Jau kurį laiką jaučiu, kad degraduoju, bet nežinau kur galiu kilti. Viskas aptraukta beprasmiškumo ir priešiškumo marška. Aš net neprisiverčiu išsiplauti dantų vakare. Neprisiverčiu pradėti būti besišypsantis. Noriu išeiti iš darbo kuris beveik kaip atostogos. Dabar net nebežinau apie ką reiktų rašyti. Tikriausiai apie pasirinkimus, nes tik tai svarbu. Vieniem viena gerai kitiems ne. Man blogai save dirbtinai jaudinti. Noriu būti mažu. Kai svajoju atrodo kad viskas išsipildys ir tie milijonai jau čia. Nors man nereikia jų. Neturiu kam jų leisti. Net keliauti bijau. Man užtenka vilniaus centro. Kažkur aplink nuolat yra blogų žmonių. Man keistas pats pasirinkimas būti blogu. Nesuprantu jo. Aš norėčiau tiesiog būti čia ir būti reikalingas, bet negali būti reikalingas kol nemyli pats savęs. Bijau būti savimi, bijau vėl išprotėti ir jaustis visa ko centru. Kiekviena diena graži. Tik ne kiekvienas žmogus gražus. Kai žiūri pornografiją internete išsitepi kažkuo kas nematoma, gali nekreipti dėmesio ir būti kaip buvęs. Mes gyvenam pakaitalų pasaulyje. Žaidimai tam kad jaustumėmės svarbūs, spalvoti rūbai kad būtume gražūs, mobilūs telefonai kad būtume arti ir pasiekiami, internetas kad nebūtume vieniši, brangus maistas mus paverčia mažais karaliukais, brangios mašinos visiems signalizuoja kad esi sėkmingas, nuolatinis bėgimas kad pragaro mašina suktųsi ir būtų pateikiama publikai to ko jinai nori, kartais atrodo kad publika jau seniai vemia nuo savo norų. Aš nebemoku norėti, arba jai noriu, tai noriu kažko mažo. Dabar noriu kad vienas darbas jau būtų atliktas. Noriu būti paliktas ramybėje kol susipažinsiu su savimi nauju. Nekenčiu vaistų kurie keičia asmenybę ir smegenų sandarą, bet tenka juos gerti, kad prisitaikyti prie visuomenės kuriai kažkokių keistų minčių nereikia. Gailiuosi vakar dienos. Gailiuosi atrodo viso praeito gyvenimo, ir tuo pačiu noriu būti kažkuo svarbiu. Viskas paprasta kaip du kart tu. Galėčiau kastis po muziką ir ieškoti kažko naujo ir negirdėto. Bet tai tik savo išvemtų ir išjaudintų nervų dirginimas. Reikia imtis paprasto dalyko. Paprastumo dietos. Norėčiau būti atleistas nuo suvokimo, viso skruzdėlyno keistų darinių. Pamenu kaip internete ieškojau žiaurių vaizdų. Diena bus gera, vis čia iki kaleimo toli. Gali atsistoti ir išeiti. Aš esu. Dar vis esu. Dar vis matau, vis mažiau vertinu, vis mažiau noriu būti paniręs į dieviško šėtono sistemą. Panaudotus žmones lauk. Kur man bėgti nuo savęs kuris nori tik sapnuoti. Susipažinti su kažkuo nauju. Aš per daug sau leidžiu sau nieko neleisti. Diena jau dabar gera. Valdžia uždraus dar ką nors. Man valdžia duoda pinigų, už tai kad manęs nepanaudojo ir aš susinaudojau be reikalo. Tikslas? Tikslas ši diena. Tikslas tikėjimas kad bus dar viena.

Labai greitai lėkti miestu su mašina.
Aš pats esu priprogramuotas robotas.
Kada ateis mano valanda? Bijočiau dabar būti net šviesų režisieriumi. Nebijočiau tik važiuoti automagistrale į tuštumą. Nors bijočiau nepažįstamo kelio.

Jei tau viskas gerai, tada tu šypsaisi. Jei tau blogai tai baisu. Niekada nenorėčiau visko išgyventi antrą kartą. Bet žinau kad telefone suskambėjęs nepažįstamojo balsas siūlantis milijoną tik scamas. Niekam ištiesų tavęs sulūžusio ir nesišypsančio nereikia. Reikia nebent tam kad šluotum ir plautum grindis, būtum žemiausia oficiali jungtis. Kiekvieną dieną aš tikiu. Tikiu kad bus įdomiau, bus tiesiog geriau. Mirštanti lietuva, ir jau beveik miręs aš. Niekaip negaliu suprasti kodėl nėra galimybės garbingai išeiti. Išeiti turbūt išviso negražu, reikia laukti kol išmes.

Kai tave užverčia galimybėmis, kartais nori rinktis tik ramybę ir ji vis darosi brangesnė prekė. Jei žmonės pradėtų rinktis ramybę, sistemos pamatai pradėtų braškėti. Nors visada gali pavažiuoti kažkur į miesto šoną, sustoti miške, pasitiesti pledą ir ramiai sau pabūti su savimi. Aš tikiu. Tikiu kad mano matytos vizijos tik iliuzijos ir viskas bus gerai kai vakarų pasaulis galutinai išvems save. Policininke, kiek aš tau galėčiau pasakyti. Pareigūne, kad tu žinotum.