Month: July 2017

  • Untitled post 3777

    Kaip norisi daugiau, ir vis prisimeni, kad tavo plaukas kabo kaip ir kitų, patirtys kartojasi vis kitu kampu, ir tiesa kartais nušvinta trumpais blyksniai, viskas būna paprasta ir aišku. Kasdiena dovanoja galimybę ja džiaugtis iki to kabančio plauko galiuko, trumpam pamatant visa ko nuostabumą čia, šitam mieste. Bus gerai, palaimintų daug. Centras suvokimo persikėlęs į eksperimentines nuotraukų manipuliacijas laukiant to geriausio vaizdo iš begalybės tikrai kvapą gniaužiančių. Likti su muzika ir nebijot nakties, prisijungti prie korporacijos sekamos atminties ir į ją padėt dovanų, kuriom nori pasidalinti su visais, ir tas tikėjimas, kad tai išliks toks naivus. Kreivų veidrodžių karalystė kur kiekvienas galvoja ką kitas galvojo apie jį ir atitinkamai elgiasi, laisvė galvot, laisvė naudot sielos vaistus, kad bent truputį suprast ir laukti kartu su kitais to kilimo, kuris ir taip vyksta jau ilgai. Bus dar viena diena, kai suprasi, kad viskas padovanota tau, tik reikia užsinorėt, daiktai kurie nepadės jaustis kietesniam, nei barzdos nei tatuiruotės, tik asmeninis praėjimas per pragarą ir apmąstymas to kaip viskas priklauso nuo požiūrio ir kaip greitai galima atsidurti kitur, bėgant nuo skleidžiamų baimių. Pumpuojama informacija, kalbantys veidai kurie nebijo kameros akies, kasdienai paįvairinti. Žodžių, kurių dar tiek daug reikia sukurti, tiek daug vaizdų, garsų, jausmų, nuotaikų ir tikslų eiti tolyn nebijant kad kažkas atsitiks. Atnaujinamos programos ir daug klaidų, kasdien beveik mintyse senos praeities akimirkos, atspindžiai kurie kinta priklausomai nuo nuotaikos, palikti kažką ir žiūrėt tik į priekį pasimokius iš klaidų ir tikint kad bus daugiau dar nuotykių kasdieninių – rutinos posūkių neplanuotų ir laukiančių, kada gi būsim sau iki galo nuoširdūs ir padedantys. Kažkur nusimušimas nuo skalės, bėgantis kasdien tai į didesnį tai į mažesnį. Nuostabi muzika, pasitikrink loterijos bilietą socialinėje medijoje, pasitikrink biržos kursus, pasitikrink kainas svajonių, pabūk dar laukiamas žmonių su kuriais daliniesi savo savijautom nuojautom ir aplinkinio pasaulio suvokimu, praleisk daugiau laiko eksperimentuodamas ir laukdamas kada pagaliau būsi visiškai patenkintas rezultatais, o gal tiesiog pakeliaut vėl tais pačiais keliais pastebint naujas detales ir jas pagaut fotoaparato akim, kur belieka dėtis – kai aplink vyksta spietimasis kitam etapui, o koks jis bus vertinti net nereikia, sulaukiant kasdien patikinimo, kad bus įdomus iki pat tavo asmeninio tripo kitur, ten už ribos.

    Nuotraukos kaip visada darytos su pixlr affinity ir gimp su G’mic

  • Nuoroda apie gyvenimą su psichine liga

    On Being a Science Writer and Managing a Mental Illness

    Reported Features

    On Being a Science Writer and Managing a Mental Illness

    July 18, 2017   Alex RileyCourtesy of Rosie Chomet

    The Depression Monster, by Rosie Chomet.

    To be a science writer—to generate creative ideas, meet deadlines, and turn around timely revisions—you have to have a routine. Mine starts with a dose of citalopram, a selective serotonin reuptake inhibitor that sometimes makes me nauseated but otherwise keeps me healthy.

    For the past ten years, and particularly in the last three, I have struggled with depression. Although we didn’t deem it to be a mental illness at the time, my first depressive episode happened when I was 16 years old. Now, ten years on and several diagnoses later, it has become a major part of my daily routine.

    Depression presents challenges for any career, but it poses some particular obstacles for writers. (A 40-year study published in 2012 found that writers are more likely than people in other, less creative occupations to suffer from mental illnesses such as bipolar, depression, and general anxiety disorder.) For one thing, choosing writing as a way of making a living can nurture insecurity and doubt—especially for those, like myself, who are early in their careers. For me, at least, publishing a story is like handing in an exam essay, an invitation for strict judgment by both the intended audience and my peers. And this moment of necessary extroversion, this continual struggle to be recognized or appreciated, is fodder for a mental illness.

    “I get stuck in loops of comparing myself to others, thinking I’m not producing work quickly enough, thinking I’m not a good writer,” says Steph Yin, a Philadelphia-based science journalist who is a regular contributor to The New York Times, and who has bipolar type II (a form of the disorder that involves less manic highs than type I bipolar but retains the depressive lows). “It feeds into itself, because I end up wasting a lot of time stuck in these negative thinking loops—which of course makes me less productive and less creative.”

    Psychologists say the type of thought pattern Yin describes, called rumination, is a gateway into mental illness. The more you ruminate, the more easily destructive thoughts flow through the brain’s neurons, and the harder it is to break free.

    There’s no one-size-fits-all prescription for writing about science while managing a mental illness. The relationship between the two is different for everyone.

    For writers with other kinds of mental illness, a writing career can pose other challenges. Repetitive habits that are part of obsessive compulsive disorder (OCD), for example, might lead a person to spend far too much time on reporting tasks such as finding sources, reading and digesting scientific papers, and annotating stories for fact-checking—a recipe for low productivity and high stress. And spending long periods of time alone, a frequent side effect of freelancing, can amplify symptoms of any mental illness, from schizophrenia to general anxiety disorder. When a person is socially isolated, destructive thoughts can easily replace conversation; with no one there to answer or rationalize them, self-doubts can grow out of control.

    There’s no one-size-fits-all prescription for writing about science while managing a mental illness. The relationship between the two is different for everyone, and for each of us, it takes time to understand a condition that lies in the black box of the brain, honed by habits that are unique to every person.

    “I guess the basic answer is patience—which, as generic as it seems, is a well that many people with anxiety, depression, or other issues really need to be able to draw from,” says John Wenz, a freelance science writer in Madison, Wisconsin, who has bipolar type II.

    After speaking with science writers who have various mental illnesses—primarily mood and anxiety disorders—I’ve discovered that knowing more about how other writers cope with mental illness has helped me come to terms with my depression. Just knowing that there are many other people who deal, day to day, with two facets of their life that could easily be incompatible is, for me, a source of inspiration and hope.

    First Things First: Get Treatment

    The most important step for me, in living with a mental illness, has been to seek treatment. Therapy and drug treatment can be very effective. “Barring yourself from considering therapy or medicationwhen you are having a hard time is like breaking your arm and being like, I am going to tough this out without a cast!” says Shannon Palus, a New York City science writer who has general anxiety disorder and struggles with OCD tendencies. Not seeking treatment, for the reason that it has a social stigma, is “bullshit,” says Palus.

    For a long time, I chose to avoid treatment. I thought that antidepressants would dull my synapses, dampening vital pathways that I needed in order to understand complex science or connect different elements of a story. I thought medications would make my brain, and my writing, blur.

    But after the first week of medication, that wasn’t the case. Rather than stifling all of my neural activity, antidepressants just seemed to thwart those extraneous flashes of thought that left me feeling lost, anxious, and easily distracted. As I read and wrote an article, I was more focused—embedded in the present rather than worrying about pains of the past or uncertainties of the future. (Antidepressants don’t work out as well for everyone, and possible side effects range from reduced libido to suicidal thoughts.) I now know that for me, medication is not a barrier to my work; it’s an essential tool.

    Find a Niche You Can Tolerate

    One of the blessings of being a writer is that you can structure—and restructure—your career in ways that suit the needs of your condition.

    Palus discovered that working as a fact-checker, which she did for several years earlier in her career, was “a godsend”—a perfect match for her OCD tendencies. But once she started writing more, she found her obsessive tendencies to be an impediment, forcing her to recalibrate how deeply she needed to drill into tiny details during the reporting and writing process. Both regular therapy sessions and medication were crucial for her to move forward in her career, she says. “[With] Lexapro, it got much easier to do everything in my life.”

    In my case, focusing on writing features, so that I have less frequent deadlines, has helped me. Not knowing how I will feel in the next few hours makes committing to hitting embargoes and daily deadlines a near-to-impossible task. I have tried to write through episodes of depression, but that just leads to an inability to understand the science and to bad writing, refueling the cycle of doubt and rumination.

    I see the days when I can write as a gift from my brain. I cherish them, and they can even help me recover.

    I’ve learned that I function best when I stop trying to “cure” my depression. Seeing it as something to be conquered only led to rumination—why did the black dog always keep bounding back? Now, I let depression have its day (or days). At such times, reading and translating complex scientific terms is not on the agenda. Instead, I try to relax, eat well, and wait until I’m back on a level plane.

    I see the days when I can write as a gift from my brain. I cherish them, and they can even help me recover. Just by working through a piece—finding the perfect sentence to link two disparate themes, for example—I can boost my highs beyond what an antidepressant can achieve. I know it’s temporary, but it’s a wave that I enjoy riding every time.

    Focusing on feature writing allows me to set my own deadlines—usually a month or so to write 2,000–3,000 words and to have two or three depressive episodes—and use my highs to work through the finer details of a piece. I never feel disappointed by researching too much. The process takes time and I don’t get paid often, but for me, that’s a small price to pay for a bit more flexibility, and for peace of mind. (Needless to say, I’m fortunate to be in a position where I can make this choice.) And although I don’t publish a piece every week, or even every month, I write down what I have done each day. For me, an afternoon spent poring through a single research paper is something to reflect positively on.

    For others it’s the process of publication—the regular sense of accomplishment—that helps. “I write one or two news stories a week, and they’re manageable enough that I don’t get too overwhelmed by them,” says Yin. “At the end of the week, even if I’m feeling really shitty, I can look back and say I did something.”

    Find a Workable Schedule

    A person’s daily work schedule can also play a role in coping with mental illness. Wenz, who recently left an editorial position at a magazine to go full-time freelance, says the editing rhythms at his previous job had become a depressive feedback loop. “When your mood isn’t always stable, that affects your outlook on the story you’re editing, as well as your ability to concentrate,” he says. “Some days you don’t have the narrow focus that editing demands. Other days, you’ve never been a better editor.”

    He decided that for him, “an editor role might not be the right fit, even though it’s the ‘right’ way to rise through the ranks.” Although freelancing is less financially stable, the more flexible schedule is more accommodating of his periods of mania and depression. “If I can’t focus on something now, I can walk away and come back to it later. If my brain is able to focus at 9:00 p.m., I can crack open my work then. Writing is also an easier enterprise for me because of these concentration issues. I can power through writing something—even having to tap into mania at times—in a way I can’t power through editing something.”

    In contrast, New York–based freelancer Taylor Beck, who also has bipolar type I, prefers a rigid work schedule. “I rent a desk at a coworking space and go there from 10:00 a.m. to 6:00 p.m. each weekday,” he says. “Community is also important to me. I work two shifts a week at a cafe on the corner.” There, Beck says, he gets to know young people from his neighborhood and makes a little money doing a very different kind of work.

    Build the Community You Need

    As Beck’s experience illustrates, being a freelancer need not be isolating. Joining or forming one of the many small online communities that speckle the science-writing world can be an important source of social support.

    Having someplace to go when in doubt … can often stop rumination before it becomes all-consuming.

    Palus is part of several such groups. “It’s been really helpful to be able to write to those people and say that I’m feeling stressed about this, or awkward about that, or worried about rejection,” she says. “You’re going to experience rejection a lot as a writer, so being able to confirm with other people that that happens all the time is a helpful reminder that these are hardships of the field—not a sign that something’s wrong with me. Anxiety makes you think awkwardness or rejection are indicative of something being wrong with you, rather than just facts of life. Being part of a close-knit community helps you fact-check those thoughts and feelings, and realize that a lot of them are wrong.”

    Recently, I joined a Slack group that has connected me with people that share the same fondness for long-form writing and science as I do. I haven’t met one person from the group face-to-face, but having someplace to go when in doubt—whether it concerns a question on essay structure, experiences with a certain magazine, or just knowing that other people have the same insecurities as I do—can often stop rumination before it becomes all-consuming.

    My relationships with my editors have also been important to my mental health. In recent months, I’ve made a point of meeting in person with some of my editors. A handshake, a cup of tea, and some shared laughter helps deepen relationships formed through years of emails and edits, leaving me feeling less like a contractor and more like a colleague, or even a friend. Such meetings benefit editors as well, says Mosaic editor Chrissie Giles. “Whoever you are working with, you want to understand them and their personality and life experience enough that you can tailor how you are with them,” she says.

    Opening Up to Editors

    Many writers, including some I spoke with for this piece, prefer not to divulge their illness to their editors, and that’s completely understandable. Although the stigma of mental illness is less pernicious than it once was, it can still influence editors’ perceptions and expectations—and could trigger discriminatory hiring or promotion decisions. In other cases, a person with mental illness might simply not be ready to share such personal information with anyone outside of a safe circle of friends and family, the anxieties and potential ramifications of being so open seeming too great.

    From an editor’s point of view, there is no need for a writer to share such information when it isn’t germane to the relationship, and doing so can be a little awkward if it isn’t—like telling your parents about the intricacies of your sex life.

    Most often, one editor (who asked not to be named) told me, writers’ decisions about whether to share information about their mental health are “framed by the ability to deliver the work. If personal life or health—physical, mental, or otherwise—affects the ability to work to the needs of the employer, then a freelancer needs to have a conversation about arranging the necessary support, extensions, and accommodation. Decent editors can and will adapt to support a working relationship. Everyone knows somebody affected by mental illness, if they aren’t themselves.”

    “As an editor, I have no expectation that people will disclose anything to me,” says Giles. “I think if they want to, it’s often useful to know. People might disclose something if it’s relevant to a piece, or if it may affect how you work with them.”

    If an editor started sugarcoating their correspondence with me, I would feel even more isolated from my peers. If my first draft is a pile of crap, don’t tiptoe around it—throw me a shovel. 

    At Mosaic, which often commissions writers for lengthy features on their own illness or troubling life experience, Giles says that one thing editors can do is ask that a writer has the necessary professional support from doctors or therapists before tackling such an intimate task. “Mostly what we do is just more of what we do for anyone writing for us—try to be collaborative, supportive, open, and understanding.”

    A more flexible deadline, for example, might provide the calm needed to write a long piece, or a challenging not-so-long one. When working on more personal stories—for example, a story surrounding the loss of a family member—an added sensitivity in suggesting revisions can help smooth a traumatic process, reassuring a writer that tackling such a piece is worthwhile.

    Overall, though, talking to a person with mental illness is like talking to anyone else. If an editor started sugarcoating their correspondence with me, I would feel even more isolated from my peers. If my first draft is a pile of crap, don’t tiptoe around it—throw me a shovel. I’ll get through it. If I’m going through a depressive episode at the time, I will let you know if that’s going to affect my ability to turn the story around on time.

    Like most writers with ambition, I want to be seen as a reliable person, someone who is fun to work with and who consistently produces quality work that informs and entertains readers. And I don’t just want to be seen that way—I want to be that way.

    I’m still learning how to marry my mental illness with a science-writing career, though. Some days, reminding myself of what’s going well or of others who have built fulfilling careers in my field while living with a mental illness helps buoy me. Other days, focusing on the positive just doesn’t work, and I find myself fantasizing about other jobs and ways to escape. When I wake each morning, I don’t know how the day will pan out, or whether I will fall asleep in the same frame of mind. I just take my pill, write down my tasks for the day, and start at the top.Courtesy of Alex Riley

    Alex Riley

    Alex Riley is a science and nature writer based in Bristol, United Kingdom. His stories of evolutionary biology, conservation, technology, and health have appeared in AeonNautilusHakaiNOVA NextNew Scientist, and the BBC. Follow him on Twitter @Alex_L_Riley.

  • Paranoja ir srautas kaip priklausomybė

    Pradėjo vėl kabintis paranoja, vakar prieš užmigdamas jau galvojau kaip trinsiu savo FB Twitter Google paskyras, keisiu telefono numerį, ištrinsiu šį puslapį ir viską pradėsiu iš naujo, kitaip, kokybiškiau. Užmigti labai ilgai negalėjau ir tas nerimas kylantis iš seniai padarytų klaidų kurios kankina kaip parazitinės mintys, apaugdamos kažkokiu siaubu, naktį vien košmaras, ilgas (išmokta pamoka: paslaptį saugok, niekada nekeršyk). Bet pabudęs tik prašvitus nusprendžiau daugiau nebesikošmarinti ir keltis. Tai padėjo pradėti dieną teisingai, nesnaudžiant sapnuose kurie nelabai malonūs (dabartinė olanzapino ir cisordinolio dozė mane verčia būt mieguistu ir nuolat pavargusiam). Paranoja labai šlykšti būsena: bijai kad kankins, šaipysis, žemins, kad ateina jau tuoj tuoj tavo pasaulio ilga pabaiga, kai viskas ką turi pradings ir liksi vienas su savo psichine liga ir negalėjimu prisiversti atlikti kažką ateičiai, išduotas draugų, visiems paviešintas ir išjuoktas, praradęs artimuosius, arba tiesiog bijai kažko ko net neina įvardinti giliai viduje suprasdamas kad tai tik vaizduotės vaisius.

    Sekti srautą ieškant deimančiukų nereikalingas užsiėmimas, reikia siauros srities ir tobulėt joje, mokytis (ko niekaip negaliu prisiversti daryti), dar niekaip neapsisprendžiu ar stot į profesinę mokyklą. Gal tikrai galiu tapti pats sau šeimininkas, be bereikalingų diplomų. Tikrai žinau kad kažkaip įmanoma nugalėt tinginystę pradedant gyvenime galvot taisykles:

    • Atsisakyt socialinės medijos sekimo (ypač neigiamos informacijos, net nežinau ar apsimoka sekti naujienas)
    • Kasdien parašyt bent 750 žodžių ranka (mane taip traukia klaviatūra ir noras viešumo – bereikalingas)
    • Vakare užpildyt dėkingumo dienoraštį (ką nuveikiau, už ką dėkingas)
    • Atsisakyti alkoholio ir narkotikų ✔(šitas vykdomas jau senokai) (dar reiktų mest rūkyt)
    • Kasdien turėti dienotvarkę
    • Nustoti būti greito pasitenkinimo vergu (Instant gratification is a habit where you forgo short-term pain that will eventually lead to long-term pleasure and instead indulge in short-term pleasure that might eventually lead to long-term pain.)
    • Daugiau bendrauti su naujais žmonėmis
    • Daugiau skaityt negrožinės literatūros, klausyt podcastų

    Sugalvot kuo tiksliai galiu prisidėt prie žmonių globalaus kaimo, skruzdėlyno ir už tat gaut pinigų. Dabar aš nusimanau apie kompiuterius, ir man gerai sekasi spręsti jų problemas, traukia labai fotografija (reiktų sudėt jau darytas manipuliacijas į nuotraukų prekybos puslapius, gal net kokie keli vienetai piniginio resurso įkristų į sąskaitą), reiktų išmokti dar bent vieną kalbą programavimo (kol kas nemoku nei vienos, tik su scenos apšvietimo pultu chamsys pažaisti minimaliai).

    Šiandien yra ta diena kai galiu pradėt, bet kiek dienų tokių jau buvo… Ryt sodan su Murakamio Kafka pakrantėje ir keliom kitom knygom. Reiktų susitvarkyt savo urkštinę, daugiau fotografuot, daugiau laiko praleisti prie nuotraukų manipuliacijų. Išmokt koncentruot dėmesį ilgam laikui. Bet kai pagalvoji kokios tai drambliuko svajonės kai tau jau 33… ir keliu einant pasiekta tiek nedaug.

    Visas kelias link geros nuotaikos, gyvenimo tvarkymo prasideda nuo alkoholio atsisakymo (jei kelia problemas jis arba narkotikai, jei jums atrodo kad problema tik narkotikuose, patikėkite manim – be alkoholio atsisakymo blaivumo keliu ilgai neisite) Psichinės ligos gijimo kelias prasideda nuo jos pripažinimo ir nesižavėjimu jos teikiamomis ekstremaliom patirtim, nuotaikom, svarbumo jausmu, ir bereikalingu susidievinimu. Aš esu toks dėkingas šeimai už palaikymą, kai jo labiausiai reikėjo. Vieno dalyko dar visiškai nemoku: nesukt galvoje praeities klaidų, žvelgti ir kurti ateitį pačiam. Bet esu optimistas iki pat panagių, tikiu, kad ir žmonija eina į priekį ir kad aš pats dar nepateksiu į pragarą, o jei ir pateksiu tai bus įdomu.

    Muzika skamba iš Tokyo plokštelių parduotuvės, kiek dabar daug tų kurie bando, daro kokybiškai, gerai. Bet man nebe niolika, muzika taip nebekabina, retai kada kažkas suvirpina iki gilumos ir priverčia norėt išsaugot ir grįžti prie to jausmo atgal ir atgal. Pasaulio loterijoje vis mažiau didžiųjų prizų laimėtojų, už tat daugiau smulkių. Aš irgi galėjau labiau patikėt, ir mažiau būt sužavėtas narkotikų kultūra, dabar tikriausiai galėčiau leisti sau atostogauti ir keliauti po pasaulį… Bet man gerai ir dabar, savo mylimoje tėvynėje, gimtajame mieste. Jei reiktų pažiūrėt į savo gyvenimą kuris prabėgo, tai tektų beveik viską pavingiuot raudonu tušinuku, kiek klaidų, kiek ekstremalių patirčių, kiek vizijų netikrų. Protingas žmogus turi mokėt nepatikėt, bet pažongliruot idėjom, ištraukti iš jų visa kas gero.

    Dažnai pastebiu ir man dėl to darosi nejauku, kaip aplink mane genda daiktai, vyksta trumpi nusimušimai nuo kurso. Nukrenta troleibuso ūsai, sugenda ir greit mistiškai susitvarko mašinos valytuvai, kompiuteris pradeda neklausyt bet po kiek laiko, ar keliolikos bandymų sutvarkyt susitaiso, net nepaaiškėjus kas nutiko, kartais praskanuojamas ssd diskas kraunantis, nors berods priežasties tam nėra, trūkinėjantys ryšiai su žmonėm (ir pataloginis noras juo pačia traukyti), ženklai aplinkiniuose skaičiuose, laike (11:11). Išmokta pamoka viską laikyti dovana ir pamoka, skaudžiai save griaužiant dėl nusižengimo savo vidiniam kompasui, neapgalvoti veiksmai, apskaičiuoti veiksmai kurie buvo labai pavojingi, bet dabar jau ramybė, tikėjimas kad Aukštesni saugo ir kuria galimybes patekti ten kur nori.

    Bus diena ir yra ši diena ir buvo daug dienų, atsiųstas čia trumpai begalybei. Galintis, bet vis mindžikuojantis. Galva visko neaprėpsi, bet su komanda veriasi naujos erdvės, o dabar crypto anarchistų anonimų laikas, ta komanda kuri dabar daugiausia gražina tiems kurie tikėjo, jie dabar laimėtojai.

  • Netikras garsas

    Netikras garsas

    melodijos fanatas vis ieško sąskambio
    naujienos kuri suvirpins iki galiukų nagų
    tokių pačių garso narkomanų eilė
    laukia kol nauji vaistai atsisiūs
    įrašinėjami srautai, caksantis hdd
    kanalas jungties apkrautas
    pgp slaptažodis, nors nėr ką slėpt
    vistiek privatumas prabanga
    gal jos neliks per kelis metus
    bet išprotėję mokslininkai lenktyniauja
    sukurti naują prarastą sąskambį mozaikos
    aš laukiu dar virpančios širdies
    šokančios sielos, to tikrumo būt
    lieka vis mažiau, gailesčio nei lašo
    viskas paduota buvo su kaupu
    tik tereikia dalintis tuo ką turiu
    nebijoti ir padėt tiems kuriems sunku
    informacija dauginasi beprasmiškai
    chipai skaičiuoja beprasmius vertingus skaičius
    loterija – laimėjimas garantuotas
    tik prisijunk
    puslapiai kur viskas paduota
    kelių paspaudimų atstumu
    klaidos nėra, bet neaišku iki galo
    sapnas tai ar tiesa, kad gali būt kita
    kiekvieno filmuojamas filmas slaptas
    paslėpta kaukuolėje galia
    kas pastatė piramides?
    tuščiaviduris mėnulis danguje
    pistoletas kuris nešaus nei kart
    prietaisų burtininkai miklina rankas
    kiekvienam kažkokia mugė bus galutinė
    tiki jis ar ne
    galvoti apie begalybę variantų saulėlydžių
    debesų, šukuosenų, natų, virpančių angelų sparnų
    vaira suka kažkas iš aukščiau
    kad filmas būtų geresnis
    naujumas varomoji galia
    sukanti mus vis greičiau
    prie šokančios ramybės
    ieško, laukia, kaupia
    kažkas kaunasi, kažkam skauda
    bet visas šitas šou ant apvalios scenos
    tik tam kad liktų atspaudas
    tamsiojoje

  • Įvertinant naujai

    Vakar pagaliau pasižaidžiau su lazeriu, žinoma dar ne pilna kontrolė, bet patiko tai tikrai. Užplūdusios mintys apie tiesą, galimybė pakeist, geriau suprast kitus, išsilaisvint kažkur kur dar nesi buvęs ir jautęsis savu. Viskas apipinta mitais ir spėjimais, tikros tiesos nėra, tik vakar užpuolusios mintys, kad viską siurbia į naujai formuojamo kompiuterinio simuliakro smagračius. Kaip nedaug belieka mums, kaip atitraukta kančia (kurią taip mėgiai kuriame ir patys). Kasdienis puikus noras, surasti pagaliau meme kuria atsirakins visų suvokimas apie tai kad einam neteisingu keliu ir reikia taikios revoliucijos aukščiausiuose sluoksniuose. Vakar nusižudė dar vienas labai žymus muzikantas, ir manyje rezonavo tas seniau išgyventas sunkumas būt, nors atrodo viskas tvarkoje, bet tas jausmas, kad kažkur įsivėlė klaida, kurios nebeištaisysi ir jinai mutuos kol pasiglemž viską į keistai juokingus gniaužtus. Kas buvo prie galo tikriausiai žino, kad jisai begalinis, atlikus magišką reikšmę turinčius veiksmus vistiek perkels į saugų variantą su pasėkmėm. Bet išeiti gaunasi, ir kuo toliau, tuo daugiau kitų rinksis šitą kelią. Gal visa tai to facebooko instagramo liūdnojo megapolio kaltė. Tikėjaisi kelionių po kosmosą, skraidančių mašinų, interfeisų tiesiai į smegenis, geresnės ateities, gavai karus, pabėgėlius, oro užterštumą, klimato kaitą, ir kasdieninę duoną repostų socialinėje medijoje, kurioje dauguma bijo dalintis, o tie kurie dalinasi turi būti aštriai juokingi, arba tiesiog šokiruojantys. Gavom iš viso pasaulio pasiekiamus narkotikų turgus, kurie siūlo greitai ir neskausmingai, bent kažkiek nusiraut, ir nesijaust tokiu beverčiu, gal tikrai planetoje gyvybė sužiba tik labai trumpą laiką, nes planeta apsivalo nuo viso bereikalingo geležinių mašinų judesio ir lavonų syvų deginimo. Kasdien tikiu, kad tai geriausia diena kokią galėjo pasiūlyti Dievai, nes geresnio varianto sugalvot sunku, viskas paduota ir suspėt su didžiuliu kiekiu kuriamos informacijos gali tik mašina, chipas bitas baitas. USA filtruoja, kaupia apie tave profilį, manau tą patį daro ir EU. Tvirtų žingsnių žengti niekas nenori, visi plaukia pagal srovę irkluojant kas kokiu šapu kurį turi, bet yra ir galingieji, tas vienas procentas su priklausomais nuo jų rankų ir robotų ir serverių gausybes. Bet tvarkos nėra, man valstybės paremiamam truputuką, kad nedaryt tam tikrų dalykų tikrai keista. Viskas sujungta, bet nėra vado (Mums reikia naujo Vado), kad ir kaip tai banaliai skambėtų, bet per visur persismęlkęs pilkumas paribių blogio ir keistų taisyklių mišinio, kuris mus laiko kaip free range chickens, kažkas siurbia, net neaišku ką. Vampyrai… jų tiek daugk, bet ir tekančių per visur energijos syvų pilna. Kai diena nereikalauja iš tavęs nieko, tik ramiai prabūt ir tikėt, kad čia ir aplink viskas bus gerai – sumokėti ramybės mokestį beveidei valstybei ir verslui. Kasdien laukia sprendimai, maži, įprasti ir bandymas atspėti tėkmę bent truputį. Kasdiena padeda susitaikyti ir mažiau bijoti, viskas čia pat už nučiupinėto stiklo taisyklių. Kada gi pagaliau pasijaus pilna laisvė ir noras būt čia ir dabar iki pabaigos nebijant nieko, net pačio šėtono. Linksminančios ir liūdninančios žinios per informavimo kanalus, į viską reaguot negali – neužteks energijos, gali paburbėt ir dėkot už galimybę stebėt siurrealistinį teatrą aplink iki depresijos, kad visi skuba sau – o ne tau. Mažas taškutis, vos įžiūrimas, nieko nekeičiantis, pirma ir paskutinė kovos su nepatogumu auka. Bus diena, bus vakaras, bus muzika, bus televizorius, filmai, serialai. Vis bandymas per kultūros šešėlių teatrą atskleist esmę. Bus visko, nuo tuštumos iki pilnumo ir visko per vieną dieną, net nekeliaujant. Tiek daug nori pabėgt toliau į megapolį didelių ir stiprių. O kas uždraus kai laisve kvepia net troleibusas trumpu atstumu su penkiasdešimt procentų nuolaida pusvalandiniam bilietui.

    Šį vakarą galiu pabėgt, nuo griaužaties dėl klaidų, nuo noro nirti iki noro rasti ir pasidalinti, sekti naujienas laukiant visko dar daugiau. Susiurbti į elektronines laikmenas paspaudimų antspaudai logai pirštų atspaudai. Kad saugo nuneigti neįmanoma. Laukiant siuntinio iš kinijos cyberpunko be grynų pinigų. Nešvaru liesti tuos nučiupinėtus. Taip visą gyvenimą ir praleisim keisdamiesi skaičiukais ir popieriukais su kitais žaidėjais. Bus dar viena galimybė atsisukti atgal į karuselę kaleidoskopą ir suprast, kad reikia būt iki galo eksperimentuojant su įranga, piktnaudžiaujant ir tikint, kad globalus kaimo sukilimas nesibaigs tik prasidėjęs. Nupasakotas ir nutrintas kaip sena moneta. Dar vienas globalus išnykimas vardan tikslo pasidžiaugt kuo daugiau. Ta plaukianti nata milijardais kanalų.

    Nebijok, viskas tik į tikslą, kuris negali būt suvokiamas.

  • Blaivas jau metai ir keturi mėnesiai

    Blaivas jau metai ir keturi mėnesiai

    Nei lašo alko, nei dūmo narko. Narkotikai vis dar traukia, bet tuo pačiu ir nutolęs jau nuo jų (nors vis knieti patikrinti darkneto turgus), neseniai buvo prigautas pagrindinis narkotikų ir ginklų turgus Alphabay, pagrindinis administratorius nusižudė, pinigų jis turėjo į valias, bet jau niekas jam nebūtų padėję išvengti ilgo įkalinimo.

    Labiausiai džiaugiuosi kad nevartoju alkoholio, tai tikrai tik į gerą, žolė vis dar pavirpina nervus, kai rūko kažkas aplinkui, norėtųsi to aštrumo ir minčių šuorų dabar, vasarą. Bet vis labiau jaučiu, kad reikia pereiti dvylika žingsnių, nes be Dievo atėjimo į gyvenimą tikriausiai nieko nebus. Buvau mišiose, didelio įspūdžio nepadarė, bet tas spektaklis, minimaliai keičiamas ir vykstantis jau šimtus metų vilioja. Vilioja atleidimo galimybė, bet reikia patikėt, o man patikėt sunku, kai pats per psichozes esu jautęsis naujuoju mesiju (kartūs prisiminimai). Reikia aplankyti ir anonimus, tai sau jau kartoju tikrai ilgą laiką, bet niekaip neprisiverčiu. Dienos ramios, pagaliau pabaigta Murakamio 1q84 knyga. Nebelaukiu ženklų, kasdieninė tabletė olanzapino daro savo, nuo dvisavaitinių cisordinolio injekcijų tapau visai mieguistas, galiu miegot 16 valandų per parą, pasitaręs su psichiatre sumažinsiu jas iki vienos per mėnesį. Netikrumas apėmęs visą išsivysčiusį pasaulį, pavydžiu tiems kurie ramiai knisinėja savo sritį. Dabartiniame informacinio triukšmo amžiuje svarbiausia atsiriboti nuo to kas negatyvu, bet sužinot kaip keičiasi klimatas, kodėl pakilusios vaizdo kortų kainos, kodėl EU užplūdo pabėgėliai norisi. Lietuva tuštėja, Europa pilnėja. Naujas muzikos torentų trackeris vaišina nesibaigiančiu muzikos srautu. Jau rašiau kad reiktų atprast nuo to muzikos ieškojimo. Perskaičiau gerą straipsnį kodėl viskas dabar taip susišikę.

    Viskas geriau nei gerai, kai gali beveik visus gautus pinigus išleisti tą pačią dieną kai gavai ir žinot kad vistiek nepražūsi. Utėlė aš, trisdešimt trijų metų. Reikia kažkaip užsidirbti daugiau resurso. Šiandien važiavau su kelių metų senumo dacia sanderos – tikrai gera mašina, nauja yra nauja. Suku vis tiek fb srautą, randu vis kažką įdomaus, kas yra gerai. Bet laikas tam išleistas beprasmis – internetas tai priklausomybė ir labai stipri. Atrodo kad kažko pasieki, o realiai kapstai savartyną. Reikia darbo arba mokslų disciplinavimui ir laiko vertės pajautimui. Tas nuolatinis greito pasitenkinimo, atpildo noras tikrai nieko gero.

    Svarbiausia kad nebūtų karo, dabar čia Dievo užkampis ir man džiugu. Bet viskas susiję, didžiuliai pakitimai jau ne už kalnų, jau vyksta ir dabar. Visur kur pažvelgiu – ryšiai, su jau matytu, su jau girdėtu, su jaustu. O taip neramu turėt visą laisvą laiką ir nieko kas jį savo gravitacija trauktų prie savęs. Noriu ramybės – ramybės nebebus, nebent išmoksiu medituot, reikia daugiau krapštytis su nuotraukom, laukia eilė tikrai gerų mano prisilietimo.

    Saldžios tabletės, uodegos iš atmintuko
    Laukianti vasara, jokio ramumo
    taip noriu įtraukt, bet bijau to šuoro
    kasdiena seka istoriją vienodą
    aš prie ekranų, kurie nebevilioja
    tik muzika ramina ir styguoja
    palikt bent kartą prisiminimus karčius
    patikėt, kad galiu, nesvarbu kas bus
    kai ateis visa jėga krypto cyberpunkas
    aš liksiu vienas ir pradėsiu verkti
    bet dar yra šansas, dar liko resurso
    tikėt, kad viskas tik hologramos atspindžiai
    čia, vaikai, žaidimai, tikėjimas ateitim
    bus dar kartą vienas kartas
    karstas bus užvertas
    balandžiai šoka savo šokį
    išprotėjęs srautas šniokščia
    dienos kai buvau stiprus
    apsvaigęs nuo medžiagų
    nebijantis rizikuoti viskuo ką turiu
    susipaprastinti ir būt mažu
    stebėt pro naršyklės langą
    prisimerkiant – baugu
    taip nejauku sekti kurlink suka planeta
    greit didysis kraustymasis
    artėjanti pabaiga
    sekantys ufonautai
    žalia lauke
    kasdien arbata kava

     

     

  • Bet tai kaip

    Bet tai kaip

    Vienišas ir liūdnas, pavargęs nuo šios dienos, laukiantis išlaisvinimo kuris pažadėtas. Aš vis galvoju, kas verčia būt nuolat neramiu, gal tai užsiėmimo nebuvimas, kuris neštų bent minimalias pajamas, gal tai, kad nutolau nuo senų, vartojančių draugų ir nebeatsipalaiduoju su suktine augalo, gal tai kad Rusija šalia ir trečio pasaulinio preliudija jau vyksta (https://www.wired.com/story/russian-hackers-attack-ukraine/). Noras būti čia ir dabar normaliu, nesijaudinančiu dėl pabaigos, ramiai sekant naujienas iš darkneto ir krypto valiutų viražus, skaitant begales straipsnių, kuriuos siūlo srautas yra neįmanomas, dabar būt ramiu gali tik robotas, xanaxo karta. Taip norėčiau vėl mokėt sau žaisti kompiuterinius žaidimus ir nekreipti dėmesio į nutolusius dalykus, spaudyt pelės ir klaviatūros klavišus ir ramiai nirti į istoriją, veiksmą. Bet dabar čia, sunkiai besikeliantis, svarbiausia, kad blaivas, tik jau minėto xanaxo miligramas sunkiasi per smegenis ramindamas mane, kad viskas tik biochemija paskatinta vaizdų ir raidžių ekrane. Laukiau vakaro, tada vyko milijonų vertų skaičių traukimas ir aš kaip tikras debilas tikėjau, kad gali pavykti ir man. Norisi suprasti tą plaukmę tolyn, lėta bet užtikrintą, žadančią begales įvykių ir supaprastinimų to kas vyksta dabar.

    Milijonų nelaimėjau, kas tikriausiai yra gerai, nes neuždirbti dideli pinigai dažniausiai pražudo. Nors taip norėtųsi būti apipiltam gausybės rago gėrybių. O kaip dabar praverstų tie keturi eurai išleisti bilietam.

    Kurlink pasuks išprotėjęs pasaulio erdvėlaivis, o kurlink suksiu aš, pasirinkimas stingdo ir akina, norisi būt ramiai sau, po truputį mažinant, norisi atsigult ir panirt į miegą. Telefonas tyli, gal ir gerai.