Pagaliau atsigaunu, ar nuo pilnaties, ar nuo per švelnaus gyvenimo prisilietimo ir išmetančio mane į paribius sąmonės šokio. Vienu momentu net atrodė kad senai senai AA tėvas gyvas, viskas susivijo į tokią beleberdos grandinę kad buvo klaikiai neramu. Kaip visada lieku išdurtas, kaip visada artimiausio draugo. Kaip žinia kitam gero iš esmės nereikia daryti – liksi durniaus vietoje. Kaip ir dabar prašė jis interneto – pasirašiau sutartį, dabar pametė nešiojamą modemą ir ale nereikia interneto – šlykštu ką žmonės sau leidžia. Jau bando dėtis anas blaivininku dūdos netraukėju – įdomu ar mėnesiui ar dviem ar dar trumpiau. Aš sau nebebandau meluoti – nenoriu tik penkiakampės žolės ir miltelių, alaus pora per dieną kažkiek ramina – nors žinoma tai baisu prisipilti per daug ir nueiti snausti vidurį dienos. Skambino vienas vsrs pažįstamas – kažką barmatuoja kaip čia tuoj kojines vėl adysim ir techniką taisysim – realiai visi sendami sudursta, keistai dar mano mm pakankamai normali – mčtkns jau neturiu žodžių kokia beleberda – gali išvesti realiai iš sąmonės į kažkokį chaoso ir pykčio šokį.
Kompas įdėjus 128GB 3600Mhz G-Skill DRAM veikia puikoviškai, esu patenkintas dar ir dar kartą šitu velnio įnagiu daryti įtaką kitiems ir būti bendruomenės keistos nariu. Pasitvirtinau save ant LinkedIn – tiesiog su mob nuskanuoji kodą nuo ekrano PC, nufotkini paso psl, tada pavedžioji pasą po mobilaus apačią kad nuskaitytų jo rfid ar kaip ten ir tada trys selfiai tiesiai kairys profiliau ir dešnys ir vuola tu registruotas narys su duomenim tikraisiais.
Veikia dvi torrentų programos, SoulSeek Nicotine+ klientas, ir AirDC++ (dabar kaip tik skanuojasi krūva gėrio), I2P, IPFS, Tor snowflake.
Atsigavau kaip visada iš visiško liūdno mito sapno gliūko su nemiga, kažkiek tablečių Olanzapino, Cisordinolio injekcija, Depakino ir žinoma Xanaxo ir cikladolio, stiprios arbatos, pokalbių, palaikymo išdūrusio draugo, šeimos. Kai buvau silpnas mčtkns tuoj pat jautė ir vampyravo pilnu dažniu. Kai pagalvoji ir pasakyk kad ne better living through chemistry ⚗
Noras būti veikiančiu ir nepaaiškinami giluminiai suvokimai, kažkas už uždangos, kažkokie matyti veidai, kažkokie nauji, bėgant pasitikti mms ir statybininkai ir policininkai ir apsauginiai ir vagys ir gaisrinė ir studentai ir sirenos ir jausmas kad nori visiems padėti, keisti Grškvčs veblenimai apie tai kaip striptizo bare nepirko šampano po 500, straipsniai internete geri bet nespėji jų suvalgyti akimis, kaip ir knygų krūvos, tiek daug taip greitai ir laikas atrodo pulsuojantis ir varantis tave lauk kažkur lėtai sustoti ir pačilinti, prisimeni tas marichuanos vasaras iš kurių nei prisiminimo nei ko, bet dabartinis momentas idealiai geras, sukasi PBB nerašydama pavadinimų, norisi tikrumo kad viskas bet kuriuo atveju bus gerai – bet taip ir yra norit tikėti neįkalbinamu. Amžini priekaištai – tu nedirbi, tu netiki į Dievą, piktumas ant kitimo aplinkos kuris vis greitėja ir senesnių noras papasakoti ir perduoti kas svarbaus. Vis užmesta fotografija, noras būti tikslumo smaigalyje – tuos kuriuos jau išveža į pensionatus dėl sielos ligų ir nusikaltimų, kiti kurie nekelia ragelio. Prietaisas komunikacijos kuris aplink save suko realybę ir kafka besivartantis karste mums primena -skambink į pilį.
Ar tikėjimas nugalimas
Kartais užsižaidi savo stiprumu ir suvokimu ir realumas kanda pilna tema ir tu patenkintas savo ale kažkokiu pasipūtimu tuoj pat būni sumaltas į bijančią keistą kirmeliukę kuri nebežino ar ji ar gamtos diktatas ir atsitiktinumas. Jei galvoti tai visada yra kam blogiau, kam geriau, kam kitaip. Bet reikia nepamesti tiksėjimo tikėjimu ir būti geresniu savo paties variantu kasdien. Bet ir tai ne variantas, atrodo kiti eina va bank ir laimi, men’o’sfera šlykštus darinys ir jau esame naujuose laikuose kuriems reikia naujų sprendimų. Dabar labai jaučiu laiko nenusakomą greitį, gal pavasarį tas lėkimas apstos, nors kartais atrodo kad tai cikladolio raketinio kuro šalutinis. Skaitau klausau dalyvauju ir džiaugiuosi galutiniu ir neįkalbinamu džiaugsmu būt ir susitaikyti – bet nenurimti. Atrodo kaip keista galvoti apie savo paties pabaigą 🔚
Likimo ironija
Kartojasi žodžiai ir mintys, sukasi debesis tikrumo ir išmokto gerumo, leidimas sau džiaugtis ir pasitenkinti gabaliuku nikotininės gumos. Kapoja senai girdėta PBB muzikutė, suvalgyti vitaminai leistas sau rinktinis virpulys ir uždrausti filmai ir knygos, prievartavimas per maumenėlį, ir žiedinius akių ir ausų raumenis. Teisingai būti kartais beprasmiškai keista, bet kompasas dėliotas visą gyvenimą nesisuka vietoje – vis rodo kryptis. Galiu vat paimti darbų sąrašą ir gan daug pratrinti – kalendorius supildytas, gydytojų skambučiai ir keistumas kitokio kitų diktuojamo diktato. gali galvoti kad viskas lekia kvantiniais bėgiais, gali kad šokinėja kasdien per realumus, bet kai atveri nemigą tuoj matai paslėptus mechanizmus ir keistumus – nemiga kaip tyrimo metodas, vedantis iš proto.
Atrodo kartais reikia tiesiog nurimti – tam ir ta nikotininė guma ir keli alaus. Kažkokie skambučiai ir kitiems siuntimas tinklo nuotrupų ir ale juoko. Pinigai ir supratimas anekdotinės visos situacijos, sako niekur pasaulyje gerti lietaus vandenį nebesaugu, sako tavo sėkla bevertė ir tu lieki vienišas ir suduręs rūke alkoholio ir dūmu. Jei aš būčiau vienas… bet šitas mintinis eksperimentas man nesigauna – yra kaip dabar, yra kaip turi būti, yra kaip užsidirbai ir nusipelnei.
Sąmonės sruta, keista pabaiga, iš arti matoma kančia, tikrovė verčianti aikčioti nepasitikint demonų valia, deivės likimo piršte.
Šiandien tiek – visiems puikaus pavasario.
