Diena kai viskas galėjo baigtis.

Dar viena diena tyliai šliaužia užmarštin, pagaliau šefas pasakė, kad bus darbo! Valio! Jau pasiilgau laidų išvyniojimo, dėžių tampymo ir to gero jausmo kai vyksta spektaklis ar šou prie kurio pats prisidėjai. Šiaip gyvenimui reikia labai nedaug, tik darbo kuriame gali save įkūrybinti. Žinoma visada norisi lipti aukščiau ir daryti didesnius projektus, bet aš moku pasitenkinti mažu. Nupirkau šiandien Jl alaus ir cigarečių ir šiek tiek daiktų pervežėm į jo namus, išgėriau vos vos alaus, blemba kaip dabar rūkyti noriu, gerai kad turiu elektroninę. Galvojau gal rimtą nusipirkti. Bet gaila pinigų, visada gaila pinigų, kol jų neturi daugiau nei gali išleisti per savo gyvenimą, nenorėčiau tiek turėti. Pažiūrėjau gerą filmą antrą kartą (vakar). Šiaip viskas lygtai vietoje ir lygtai ne, kirba galvoje visokios keistos mintys ir dar vis jaučiuosi lyg spektaklio scenoje ufonautams, bet ką padarysi. Viskas gerės nes bus darbo! Beje pasaulio pabaiga jau buvo, bet bus ir dar kartą, kiekvienam asmeniškai ir visiems kartu, kada net neaišku, gal kai aš perskaitysiu tą dovanų gautą knygą apie pasaulio pabaigą ir kitą apie pasaulį be žmonių. Męs žemei reikalingi tik tam kad kurtume naujus elementus kurių nebuvo. Aš pats tikriausiai elementas kuris unikalus, bet jau galima klonuoti, unikalumo amžius po truputį eina į užmarštį, gi beveik visi naudojasi kompiuteriais…Bet net naudodamąsis gali būti unikalus. Unikaliai paimti į ranką (taip kaip tau geriausiai patinka) ir valdyti ekstazės srautą. Kiek daug visko aplink, gerai kad namai užstoja horizontą, kitaip aš išprotėčiau (man negalima sakyti tam tikrų dalykų, nes jie išmuša iš vėžių). Taip norėjau šiandien, bet pritrūko drąsos, tai gal ryt (kompo instaliavimas + dantistas + mokymasis).