Kiekviena diena atneša kažką naujo, tuo ji ir nauja. Vakar ilgai vaikščiojau po miestą su mergina. Vakare nebegalėjau skaityti knygos, nes ji keista. Svarbiausia padėkoti už tai, kad buvo nuostabi diena. Krenta kaštonų lapai -melancholija. tyliai burzgia troleibusai. Buvau susitikęs seną graiką, jis sakė kad dabar pats palankiausias metas keliauti po pasaulį ir aš jam pritariu, nes viskas taip pigu. Pinga maistas. Tikriausiai todėl kad pasaulis pradėjo riaugėti nuo jam bandomo sumaitinti pinigų kiekio. Krizė -nes niekam nebereikia tavo darbo ir darosi tamsu. Aš kartais sustoju po medžiu. Kaip greitai gamta gali visa mūsų kūrybą apaugti, suskaldyti, paskandinti. Viskas taip laikina. Svarbiausia niekada nestatyti savęs į pirmą vietą (ar paskutinę). Visada laviruoti ir niekada nesustoti domėtis ir žengti pirmyn. Kiekvienas, net mažas, darbelis neša su savimi malonumą, kurio kartais taip trūksta vis ilgėjančiais rudens vakarais.
Reikia išmokti rašyti palyginimus: aš = tu. Jie pagyvina pasakojimą ir nudažo jį neįprastomis arba iki skausmo pažįstamomis spalvomis.
2 thoughts on “Diena”
Negaliu sutikti, kad taip galima rašyti: “aš = tu”. Ar galime taip lyginti ŽMONES (paryškintas, psichodeliniu font’u parašytas žodis)? Pagal ką mes juos palyginame: ūgį, svorį, akių spalvą? Ar norime pasakyt, kad jie sitemos dalis?
šiaip tai net negalima logikos priemonėmis įrodyti kad esi TU. Bet mūsų kodas praktiškai identiškas, tikriausiai gyvenime niekur negali dėti lygybės ženklo, jis per daug griežtas, o gyvenimas nuolat kinta (eina laikas) į tą pačią upe du kartus neįlipsi.