Mane apgavę yra skirtingi žmonės skirtingom aplinkybėm. kartais man juokinga kaip pigiai mane apgauna. Kuo toliau tuo mane apgauti sunkiau, nes kiekvienas kartas mane išmoko kažko naujo ir greitai nebeliks būdų kaip mane apgauti.
Tikriausiai pagrindinis mūsų (ne tik) sistemos bruožas nebaudžiamumas už apgavystes.
Geriausiai mane apgavo narkomanas parduodamas mobilius tel – tai buvo visas šou – pabuvojau net tabore. Jam vienam aš atleidžiu ir net nelabai pykstu: jis gavo dozę už kurią sunkiai atidirbo. Daug daugiau pykstu ant Tomo Zubačiko kuris apsimetęs draugu išviliojo apie 1500Lt kažkada seniai. Dabar jaučiu greitai vėl reikės pykti.
Sunkiausia kada gliučina, kada pradedi nebesuprasti ką matai seniau sugalvoto, ką ką tik pats susigalvojai.
Daugiausia mėgsta apgaudinėti ir meluoti politikai. Tai pat jie moka viską paaiškinti, kaip viskas kitaip jų sugalvota ir mes blogai matom.
Sistema padengta storu melo sluoksniu -kai kur melas jau tapęs sistema.
Skaitau Kafką – vat tai ne pop literatūra, nerašyta dėl to, kad rašytojas populiarus ir nori daugiau babkių. tiesa visada buvo viena, realybės struktūra berods irgi.
Vagis turi bijoti.
Apgaviku – melagiu niekas netikėti.
Kaimo kvailelio gailėti.
Nemokšai neduoti sunkių darbų.
Čia viskas atvirkščiai – man panašu kad męs apverstos pasakos viduje. Artėja laikas viską sutvarkyti ir sustatyti į vietas.
7 thoughts on “Gali apgauti tik vieną kartą. 2mėn be narkotikų”
Nuoširdžiai linkiu ištvermės.
Na, dar yra tokia sistemos ypatybė, kaip pasirinktinis teisingumas. Perdėm reglamentuotoje aplinkoje visi yra daugiau ar mažiau pažeidėjai, prireikus galima sudoroti beveik bet kurį žmogų. “Procesas” tame kontekste jau net neatrodo absurdiškai.
Man pastaraisiais mėnesiais atrodo kad didžioji dalis sistemos nesąmonės kurta vyrų rankomis. Gal todėl daug daugiau vyru suserga shizofrenija, yra žiauresni ir “ale” stipresni. Ateina laikas kada moterys perkurs sistemą, ir išmes tranus iš avilio. Arba patys tranai negyvai nusitorčins.
sistema taip preziciškai sumąstyta, kad jei ir ateis tas laikas dideliems pakitimams joje (o gal net chaosui ir griūčiai), jis bus labai negreitai. juk pastebėjai, kad visos revoliucijos ateina su trenksmu, griausmu, jėga, ir prityla, tyla, nutyla..
Kafka, sakai? kaip tik planavau pasidomėt kas per vienas šitas.
Aš bandau susirasti kuo tikėti. Kafka nuostabiai juodas, sunkus. Revoliucijos vyksta nuolat. Man kiekviena diena atneša daug naujo, aš pergyvenau porą savo galvos revoliucijų ir esu vis dar čia, ir vis dar tikiu tiesa gėriu ir pasikeitimu.
Vis dar tikiu nors be narkotikų ištraukiau neilgai.
Kafkos knygos man patiko – jis uzciuope kaska tikro, esmingo, realaus. Kaip ir tavo tekstuose randu kazka tikro rezonuojancio su manosiom pasamoningom minciu srovem – kazka ko negaliu verbalizuot bet jauciu(o gal zinau?), jog tai tikra. Rekomenduociau dar dvi knygas – Vilnius pokeris ir Isikitinimai:samoningumo metamarfozes. Del Tu dvieju knygu ir pradejau skaityti Kafka.
Ačiū už rekomendacijas, aš ir iki šiol negaliu tiksliai išreikšt kaip jaučiuos, bet stengiuosi, padeda muzika, senokai neperskaičiau jokios knygos, vis bėgą akys naujausiom naujienom ir užsienio straipsniais apie dabartinį koorporacijų valdomą būvį. Tas ir pikta, kad idėja lygtai gera bet visokie apipainiojimai nefaini. Aš namie sau ramiai prižiūriu turinio dalinimosi stotį ir mąstau mūsų mitą.