Atsigaunu, vakar jau negėriau olanzapino, šiandien daug geriau. Nuėjau ir į kirpyklą ir į paštą, ir į parduotuvę apsikrauti pienu kefyru, geriamu jogurtu, bananais ir skarbe energetinio. Vakare jau kilo neramumas, bet 1/4mg xanaxo padėjo nurimti, pasikėliau tonusą ir raketiniu kuru parkopanu. Jaučiuosi puikiai, norisi nuversti kalnus ir iškasti apkasus, tik kokius ir kam. Sėdint namie mirgant dviem lazeriams, lemputėm šokančiom pagal garsą, laukiant iki vasario vidurio, kai vėl reikės lankytis pas psichiatrę, gal tada leidimas iš naujo užsikrušti su teisių vairavimo atgavimu. Kursai, egzaminai visa dešra žodžiu. Bet bus pavasaris džiugesnis, jei vėl galėsiu vairuoti savo vos gyvą VW 2003 golfą, realiai tai jis visai dar gyvas, jei išsilaikysiu teises tai daugiau pasivažinėsiu – gal net su kuo nors per lt ar į Rygą Varšavą.
Kasdien tikėti nesuvokiamu, dar vienas vasaros pažįstamas ten, rašo nori cizų ir kavos, babkes gavęs neįgalumą 10d atiduos, reiks ryt nueiti. Kada paprasti kasdieniai reikalai virsta rutina, tada kažkiek gera. Atrodo jau tikrai numanoma ir žinoma, kad covid iš tos laboratorijos, nu ir kas? Išbėgo džinas iš butelio, kuo esi paprastesnis žmogus tuo tau sunkiau, bet kai trūksta visur rankų gal kils atlyginimai, aš pats tai eičiau padirbėti tik po kelių metų, kai prisireiktų kompo naujo, dabar pinigų turiu jam, bet žinau kad teisių atgavimas nemažai suvalgys, konvertuojamas purvinas resursas. Bezdžionėles jaunas moko staipytis prieš kamerą ir dar pasakyk kad ne pedofilai valdo. Nu bet ne tame esmė.
Kaip jaustis gerai? Nesilygint – leisti sau būti savimi, o kitiems kitokiais. Nevartoti nei alko nei narko, jei dar gali. Vienas dūmas cheminės ir matai horizonte piramides ir savo mm ir brl kaip kažkokius princą ir princesę keliaujančius ant skraidančio kilimo po visų namus, haliucinacijas labai sunku nupasakoti.
Tikslas – tekstas kaip terapija, naudojant kuo mažiau filosofinių terminų, paprastas. Gali leisti sau eiti keliu nebijant – mirties baimė yra pirmas žingsnis į proto vergiją. Nebijoti nei vieno varianto, pabėgant tolyn nuo klaikiausių. Vienas klasiokas nebekelia tel – išjungtas, gal jau jo nebėra? Kito laukiu kada apsilankys paimti kiniškos arbatos už šimtą eurasikų. Aš pats nebesuprantu ko noriu, ramybės tikriausiai, kai gali visą dėmesį visą dieną sutelkti pvz į knygą 📔 filmus jau matau kad kažkiek galiu žiūrėti, bet jie vistiek netraukia, nenoriu siurbti į save populiariosios vartotojiškos kultūros. Kaip ir esu sakęs aš teksto žmogus. Man patinka tekstas – jis magiškas, teisingai ir neteisingai dėliojant kablelius, emoji. Kada gali būti sau teisus, kai praeityje tiek klaidų, bet pats giliai suvoki, kad nieko nekeistum savo kelyje, nei mažiausios smulkmenos – kelias man ir tikriausiai mano paties sau duotas. Galutinis suvokimas skaudus, klaikus. Vienas prieš stebinčią begalybę.
Kada tikrai jausiu tą tėkmę, dabar metai dingsta praeityje atrodo be jokio prisiminimo. Tiek daug man daryti šeima neleidžia – net įsivesti antros interneto linijos už kurią pats mokėčiau. Bet realiai ir neaktualu, čia kai nežinai kaip padėti sau būti geriau tai čiumpi vartojimą daiktų ir paslaugų, kartais visai aiškiai suprantu tą moterų poreikį parduotuvių skudurynų ir t.t.
Likimas toks, nupiešta jo linija delne. Sukiesi kasdien kaip vijurkas, prisigalvota veiklų – beprasmių kažkiek, neapmokamų bet kainuojančių. Piratavimas ir kaupimas muzikos šlykšti liga. Bet kol yra vietos diskuose tol ramu.
Gyvenimo mokykla vis įdurianti realybės adata, vis išjudinami pamatiniai suvokimai. Ar mes jau post-tiesos amžiuje?
