Pabudau anksti – apie 0500, nuėjęs gulti irgi buvau anksti, išsimiegojau puikiai, truputį pažliumbiau iš ryto ir klausiau seną muziką. Čefyras ir pora raketinio kuro nušlifavo pilnam startui į šiandienos kosmosą. Diena atrodo bus puiki, jau dabar pasiruošęs teisingai kelionei – vėl jaučiuosi kaip amžinose atostogose. Kelios cigaretės, kompas pilnai prote, reiktų pirkti naują 8TB HDD, gal net upsą, bet elektra lyg nustojo šokinėt, kas yra gerai. Aš noriu paprastos dienos, neįtemptos, įgalios, smulkiu tvarkymusi papuoštos.
Antklodė buvo šlapia – eina brudas iš organizmo, kažkaip dar vis nėra naujo Pelevino romano, reiktų klausyti Sorokino Širdį keturių, arba kažką susižvejoti lentynoje. Jau pilnai pakilime, reikia neleisti jam lūžti į pilnatvinį vienišumą, kai lieki vienas prieš pasaulį. Bet metus baigęs galioti olanzapinas turi savo galioje kažkokią keistą ramybę, bet jei jį vartoji ilgai prasideda kūno ir užspaustų emocijų pasiutpolkė.
Kasdiena turi būti nušlifuota tavo paties, nebijanti net pačio pragaro. Visuma kažkiek kontroliuojama, tvirta ir nepaslanki. Sukasi kažkas naujo iš BandCamp’o.
I2P, IPFS ir soulseekas sukasi, kompas kaip bebūtų keista birzgia visiškai nepriekaištingai. Tikiuosi jis ištemps dar metus ligi antros kartos AMD naujų CPU, pirmos kartos platformos tikrai imti neverta, kaip ir intelio keistų naujų cpu su maišytais branduoliais greitais ir lėtesniais.
Ar tikėjimas turi turėti pagrindą? Man atrodo tiesiog negali netikėti, kai esi jautęs tiek asmeninių pabaigų ir kelionių į galutinį amą atimantį supratimą. Piramidės horizonte yra ⚎. Kažkada pamenu kaip haliucinacijose buvau savo pradėjimo momente, pabudau ryte kažkiek nustėręs, keistai maksimali patirtis. Kai turi konfliktuojančius prisiminimus yra sunku atsirinkti realybę, bet aš jau visai susitaikęs kad kasdien ji kintanti ir taki.
FB užbanino už šitą:
Tikslume ir lėtume kartais būna atsakymai, ne greityje 🚑 Aš visada būdavau labai aktyvus, tik dabar kažkiek lėtesnis ir džiugesnis. Tu turi būti atsargus, tu turi būti ir kažkiek beprotis. Baimė ir medijų hiptotizavimas kartais pavagia žmones savo agendai. Aš chaotiškas, aš ir paprastas ir kitoks, tikėjimas amžina kova gajus manyje, kažkiek suvokiu savo baigtinumą ir realybės tylų kikenantį siaubą. Noras tiksliai kažkaip kitaip, žinant kad kiekvienas kitimas bus tik klaikesnis ir viskas eina tolyn į pragarėlio pusę.
Prisiminimai keistai švelnūs ir nuostabūs, gražuma ateinančio ilgo rudens, taikiklis ant fotoaparato 📸 septyni attsikcintys kadrai ir galimybė išryškinti spalvas. Tikslo nėra, ir nereikia jokiu būdu kažkam Jums aiškinti kad jis yra, jus tik apgaus, tikslas yra būt ir važinėti siaubo-džiaugsmo langeliais, kalneliais, duobėm ir tramplynais. Protingai vartojant turimas priemones, turint rezervus ir neblėstančią šypseną.
Niekaip nesumažinu rūkymo, kojos žaizda atvira – primena, kad išgelbėjo sistema. Nupirkti bilietai į Rygą paskutiniam rugsėjo savaitgaliui, pirmyn atgal 10€ chata ten 70€. Purvinas resursas išsekęs, daugiau planų nei pinigų 💵 Poliruojuosi paskutiniu alaus ♃ daugiau turbūt nepirksiu, vakar susileidau penkias jo – jokio poveikio, tik šlapia antklodė iš ryto. Jau jaučiu rudens melancholiją. Paštas ilgiau guli lietuvoje nei atskrenda iš kinijos konclagerio. Sistema pertempta, eižėjanti entropija ir amžina kova su ja. Ore plastikas ir forever chemicals.
Nusiskutau barzdą 🧔 jaučiuosi šviežesnis. Darbų pilnas sąrašas, bet nežinau ko imtis, sustingimas prieš absoliutą, kiekvienas eina iš proto savaip – o bepročiauti moka visi, tik kažkas kuris atsiduria už ribos supranta, kad išeities nėra, bet reikia pasukti degimo 🔧 raktuką.
Kitoks suvokimas, muzikos paieškos, ruošimąsis kažkam. Ribos nemąstomos, buvimas esamąjame variante kuris iki ašarų nuostabus. Orų neatspėja, visa tiesa nekreipia dėmesio į tavo įsitikinimus ir požiūrio taškus.
Googlo algoritmo pakeitimas atveda daugiau žmonių į šį puslapį, o aš vis nervinuosi kaip tekstu išreikšti receptą būti ramiai ir nebijoti. Psichiatrė sako: būk puse dienos aktyvus, kitą pusę gulėk – aš taip nemoku, man vaidenasi kad esu svarbus ir reikia prisiminti Vjls žodžius – kareivėlis sraigtelis. Keisti susitikimai, nebebijojimas nieko, žinojimas, kad gali pakeisti pasaulį -bet nereikia to, jis keičiasi pats ir kažkada tu nebespėsi su kitimu ir atėjusi viešnia užgesins tavo žibintą, rašyti linksmą tekstą sunkiausia – Charmsas rusijoje nepopuliarus – mirė berods beprotnamyje per antrą pasaulinį, kuris kaip man sakė Rfls taip ir nepasibaigęs. Galios struktūros, jėgų žaidimai, bezdžionės su aparatais.
1983 nustojo skraidyti rusų konkordas, Cojus gulėjo psichuškėje ir atsiradau aš čia, kam? Tikriausiai kad išmokti kažką.
Aprašyti haliucinacijų nesigauna, nufilmuot irgi. Kasdieninis perteklius, pasirinkimo begalybė ir noras sugrįžti atgal į gamtą. Visi skuba lekia žiurkių rate – stebiu iš šono sukdamas savą – nemokamą.
Cypia naujovinės apšvietimo juostos iš konverterių elektros, pripirkta visko iš maksimos, pažyma išduota, trys telefono aparatai laukia tavęs mano drauge, visi bijo klaust, bijo įkyrėt. Kažkur fantastikoje nupasakota realybė, pilno pajėgumo cyber techno punk’as. Išmokti atleisti sau, neduoti priesaikų niekam ⚲. Šeimos problemos, ir sutepimas juoku ir pinigais.
Likimas palankus tau, lai diena būna tavo geruolinė. O aš bandysiu ramiai nusileisti nuo aukšto kalno pas save tikint ir nebijant, tikintis ir atleidžiant, vis mokantis, vis laukiant, vis tyliai medituojant esamą momentą.
